EN(parengta pagal Metodinius patarimus pasaulio pažinimui)
Atsižvelgiant į anksčiau išdėstytas aplinkybes, pasaulio pažinimo pamokose reikia sudaryti vaikui palankiausias augimo sąlygas, skatinti galimybes atsiskleisti asmenybei, poreikį tobulėti. Svarbu stengtis įdomiai, viliojančiai, kantriai ir iš lėto pateikti socialinę bei gamtamokslinę informaciją tol, kol mokiniui susidarys vidinė motyvacija, tada – lengviau mokytis, kaupti patirtį, ją panaudoti naujose nestandartinėse situacijose.
Kiekvienas žmogus ką nors gali ir ko nors nesugeba. Jei žmogus skatinamas ugdyti tai, ką jis geba, jis daro pažangą, jaučia pasitenkinimą, pasitikėjimą savimi. Nepastebėjus talentų, gabumų, nepanaudojus vaiko vidinių išteklių, skursta ir dūsta jo asmenybė.
Dažnai mokyklose vaikai įpranta (įpratinami) atlikti standartines užduotis, kurių paskirtis įtvirtinti bazinius įgūdžius. Tokia veikla turi vienintelį sprendimo atsakymą ir vienintelį, iš anksto numatytą, scheminį kelią į rezultatą. Praktiškai, vaikai neturi galimybės veikti savarankiškai, efektyviai išnaudoti savo asmeninį intelektualinį potencialą. Kita vertus, vien tik tipinių užduočių atlikimas skurdina mokinio asmenybę, darbo rezultatas priklauso tik nuo jo kruopštumo ir atidumo, nėra galimybės atsiskleisti vaiko individualioms intelektualinėms vertybėms, kaip pavyzdžiui, išradingumui, sumanumui, loginei analizei ir sintezei kūrybiškai ieškant atsakymo. Taigi, vienas iš pagrindinių motyvų, paskatinusių kurti šią programą, yra rekomenduoti mokytojams, kad jie organizuotų, pateiktų vaikams tokias pasaulio pažinimo užduotis, kurios įtrauktų mokinius į aktyvią kūrybinę-tiriamąją veiklą, visapusiškai ugdytų asmenines vertybes, tiek dalykines, tiek bendrąsias kompetencijas.
2.1. Gabiųjų mokinių ugdymas per pasaulio pažinimą
Vertybiniai pasaulio pažinimo tikslai:
– ugdyti pagarbą, supratimą, toleranciją kiekvieno asmens, minties ar reiškinio „kitokumui“: kitokiai nuomonei, kitokiam gyvenimo būdui, kitokiam tikėjimui ir t.t.; ugdyti nuostatą paisyti kito žmogaus interesų, nepažeisti jo teisių;
– ugdyti laisvą ir atsakingą žmogų: mokyti laisvai rinktis ir spręsti, turėti savo nuomonę ir ją ginti; drauge jausti atsakomybę už save ir savo artimą, už visa, kas vyksta šalia;
– ugdyti žmogų bendruomeniniam gyvenimui: mokyti bendrauti ir bendradarbiauti, rūpintis vieni kitais; pagelbėti ir padėti esant reikalui; nebūti abejingiems kitų rūpesčiams ir nelaimėms;
– padėti skleistis kūrybiniams gebėjimams, iniciatyvumui, veržlumui, pasitikėjimui savimi ir savo jėgomis, ugdyti nuostatą, kad norint visa galima pasiekti, bet tam reikia pastangų;
– ugdyti solidarų ir visuomenišką žmogų; puoselėti nuostatą įsijungti ir prisidėti prie bendrų savosios bendruomenės, tautos, valstybės, žmonijos reikalų, deramai dalyvauti sprendžiant bendras problemas.
2.2. Bendrieji ir specialieji vaiko gebėjimai
Pasaulio pažinimo kursas yra labai parankus ugdyti bendriesiems ir specialiesiems vaiko gebėjimams:
– Komunikacinis (bendravimo):
išreikšti ir perduoti savo mintis, jausmus, išgyvenimus piešiniais, simboliais, ženklais, raštu, žodžiais; klausytis kitų, išgirsti ir suprasti kitų mintis; jausti kitų nuotaikas, išgyvenimus; mokėti tinkamai užjausti, paguosti, drauge džiaugtis; dalytis sumanymais, idėjomis; dalyvauti bendroje kūryboje; dalyvauti bendruomenės – klasės, mokyklos, gyvenvietės – gyvenime; prisidėti nustatant, planuojant grupės ar bendruomenės tikslus; sutelkti kitus tiems tikslams realizuoti.
– Informacinis:
rinkti informaciją iš įvairių šaltinių (enciklopedijų, žodynų, žinynų, periodinių leidinių, TV ir kt.); grupuoti, rūšiuoti, klasifikuoti turimą informaciją; naudotis schemomis, lentelėmis, diagramomis; analizuoti ir interpretuoti informaciją, gaunamą iš įvairių šaltinių; pastebėti informacijos spragas, rasti klaidas ir jas taisyti; apibendrinti turimas žinias ir patyrimą, daryti išvadas; suvokti ryšį tarp faktų ir konceptų (sąvokų, idėjų visumos); analizuoti faktus, nuomones, idėjas; turėti savo nuomonę ir mokėti ją reikšti, logiškai ir tiksliai formuluoti mintis;
– Pažinimo (kognityvinis) gebėjimas:
stebėti, fiksuoti, analizuoti, interpretuoti faktus bei reiškinius; kelti ir tikrinti hipotezes; nustatyti faktų ir reiškinių priežasties ir pasekmės ryšį; eksperimentuoti, atlikti paprastus bandymus; remiantis turima medžiaga, tyrimo rezultatais, daryti išvadas bei apibendrinimus; naudotis simboliais, ženklais, vartoti pagrindines sąvokas.
Pasaulio pažinimas gali ir turi ugdyti ne vien dalykines (socialumo bei pažinimo), bet ir bendrąsias – asmeninę, iniciatyvumo bei kūrybingumo, komunikavimo, mokėjimo mokytis – kompetencijas. Asmeninė mokinio kompetencija bus plėtojama, įgyjant žinių apie save ir kitus žmones, mokantis saugoti savo sveikatą ir gyvybę, rūpintis kitų gerove, mokantis ne tik atkakliai dirbti bet ir tinkamai atsipalaiduoti. Iniciatyvumo bei kūrybingumo kompetenciją ugdysime suteikdami vaikams daugiau erdvės veikti ir eksperimentuoti, ieškoti originalių problemos sprendimų, pritaikyti savo idėjas bei sumanymus kuriant individualius ir bendrus projektus ir t.t. Komunikavimo kompetencija plėtosis ir tobulės, jei vaikai pažindami pasaulį turės galimybių dalintis savo patirtimi, mintimis, išsakyti savąją ir išklausyti kito nuomonę, diskutuoti, ieškoti, kaupti, analizuoti žodinę, ženklinę, vaizdinę, garsinę ir pan. informaciją pristatyti turimą informaciją kitiems. Mokėjimas mokytis augs ir tobulės, jei vaikai geriau pažins save ir savo galimybes, jei įgis daugiau supratimo apie darbo planavimą, jo išdėstymą etapais, nuoseklų ir kryptingą ėjimą tikslo link, gebėjimą apmąstyti, kas pasiekta ir ko dar trūksta, norint pasiekti gerą rezultatą ir t.t. Todėl mokytojas turi nuolat mąstyti ne tik apie dalyko pasiekimus, bet ir apie žymiai esmingesnius – asmenybės brandinimo – uždavinius, įsikūnijančius bendrosiose – asmens – kompetencijose.
Pasaulio pažinimo kurso žinojimo (žinių bei jų įprasminimo) tikslai:
Socialinių mokslų srityje:
– žinoti pagrindinę informaciją apie save, savo šeimą, klasę, klasės draugus, mokyklą, joje dirbančius žmones ir jų darbus, tų darbų reikšmę;
– turėti bendrą supratimą apie savo gyvenamąją vietovę: jos šiandieną, praeitį ir ateitį; turėti nuovoką apie socialinę gyvenvietės struktūrą (visuomenines institucijas, tarnybas, jų paskirtį, veiklą, reikšmę);
– suprasti pagrindinius visuomeninio gyvenimo reikalavimus (pagarba kitam; tarpusavio pagalba; poreikių, norų, sumanymų derinimas, kito interesų paisymas; silpnesnio globojimas ir gynimas; solidarumas; atsakomybė);
– žinoti reikšmingiausius Lietuvos tautos, valstybės gyvavimo faktus, pagrindines (tiktai!) datas; svarbiausias tautos ir valstybės šventes bei jų prasmę;
– orientuotis Lietuvos žemėlapyje: gebėti parodyti pagrindinius Lietuvos miestus, upes, kelius, etnografines dalis; išmanyti pagrindines Lietuvos geografines charakteristikas;
– gebėti rasti Europos žemėlapyje Lietuvos kaimynus šiapus ir anapus Baltijos;
– turėti bendriausią nuovoką apie Žemės geografinius ypatumus; rasti gaublyje bei pusrutulių žemėlapyje vandenynus, žemynus, Lietuvą.
Gamtos mokslų srityje:
– mokėti apibūdinti ir konkrečiais pavyzdžiais iliustruoti, kaip auga, maitinasi, dauginasi augalai ir gyvūnai;
– suvokti ir gebėti pavyzdžiais paaiškinti, kaip gyvoji gamta susijusi su negyvąja, kodėl gyvybė Žemėje neįmanoma be saulės, oro, vandens;
– mokėti nusakyti ir pavyzdžiais parodyti, kaip prisitaiko prie aplinkos augalai, gyvūnai ir žmonės;
– turėti elementarių žinių apie žalojantį ir tausojantį įvairių veiksnių (ir žmogaus) poveikį gamtai;
– elementariai išmanyti žmogaus organizmo sandarą ir veiklą; žinoti, kaip apsisaugoti nuo ligų, nelaimių, kaip elgtis susirgus ar susižeidus;
– turėti supratimą apie žmogaus sveikatą trikdančius veiksnius: fizinius, psichinius, socialinius;
– turėti elementarių žinių apie darbo, poilsio, miego, maitinimosi higieną, atsipalaidavimo būdus;
– žinoti pagrindinius energijos šaltinius; turėti elementarių žinių apie energijos gavimo, naudojimo, taupymo problemas.
– turėti elementarų supratimą apie Saulės sistemą, jos planetas, taip pat Mėnulį.
Socialinis ir gamtamokslinis ugdymas pradinėje mokykloje – svarbi bendrojo ugdymo dalis, apimanti ne vien mokymo ir mokymosi turinį, bet ir visą mokyklos gyvenimą: jos mikroklimatą, ugdymo proceso organizavimą, neformalųjį ugdymą, mokyklos bendruomenės narių santykius, ryšius su vietos bendruomene, tausojantį santykį su gamtine aplinka.
2.3. Metodų, tinkamų pasaulio pažinimo pamokoms, atsirinkimas.
Socialinis ugdymas. Rekomenduojama:
Bendravimo ir bendradarbiavimo atmosfera. Klasėje, tarp bendraamžių kuriama saugi, tolerantiška, taikaus bendravimo ir bendradarbiavimo atmosfera. Palaikomas ir puoselėjamas pasitikėjimo, abipusio supratimo, pagarbos ir paramos, keitimosi asmenine patirtimi ryšys (sąveika) tarp mokytojų ir vaikų, mokytojo ir šeimos, klasės mokinių. Socialiniams gebėjimams ugdyti būtina palanki vaiko jausmams ir mintims skleistis aplinka: pokalbis susėdus ratu, matant vieniems kitų akis, ramus tonas, atidumas kalbančiajam, skirtingų nuomonių išklausymas ir toleravimas – tai terpė, kurioje vaikas įgis demokratinio bendrabūvio patirties. Mokantis bendrauti, tartis, aiškintis, reikšti ir ginti savo nuomonę, teises, o taip pat priimti ir gerbti kito jausmus ir idėjas, užjausti, paguosti, padėti, remiamasi įprasta, kasdiene vaiko aplinka ir gyvenimiškomis situacijomis.
Siekiant išsikeltų socialinio ugdymo tikslų, pradinėje mokykloje neturėtų būti skatinamas vaikų varžymasis, konkuravimas, rungtyniavimas. Neretai aiškinama, jog, norint, kad vaikas išaugtų asmenybiškai ir socialiai tvirtas, atsparus, reikia skatinti tarpusavio konkurenciją ir lenktyniavimą. Deja, taip yra klaidingai interpretuojamas šio amžiaus tarpsnio vaiko ugdymo pamatas: mokytojams žinotina, kad, remiantis asmenybės raidos dėsningumais, iki paauglystės pabaigos vaiko asmenybiniam (doriniam, intelektiniam, emociniam) brendimui palankesnė yra psichologiškai saugi, tausojanti, netraumuojanti ir negniuždanti socialinė aplinka ir tarpusavio santykiai, o ne konkuravimas, rungtyniavimas.
Mokytojų ir tėvų pastangomis siektina, kad kiekvienas vaikas jaustųsi pripažintas, ką nors sugebantis, kad turėtų progų pasireikšti ir būti gerai įvertintas, pasijustų gebantis ką nors atlikti gerai. Tam reikėtų išnaudoti visas natūralias progas bei kartkartėmis sukurti specialias situacijas, kad visus, ypač silpnesniuosius vaikus, būtų galima už ką nors pagirti ir labai gerai įvertinti. Sudarant palankias sąlygas silpnesniesiems patirti sėkmės jausmą sprendžiant paprastas, įveikiamas problemas, atliekant nesudėtingus kūrybinius darbus, kiekvienas vaikas pasijus, kaip ir kiti, „šio to vertas“. Vaiko atsparumas stresams ir galimoms nesėkmėms ugdomas stiprinant pasitikėjimą savimi, savo jėgomis. Taip pat mokomasi pozityviai reaguoti į mokymosi ir kasdienes problemas, nedideles nesėkmes, konstruktyviai spręsti tarp pačių vaikų ir tarp vaikų bei suaugusiųjų kylančius konfliktus, ieškoma išeičių iš padėties. Dar daugiau: ugdoma nuostata, kad galima į nesėkmę žiūrėti kaip į postūmį dar kartą bandyti, atrasti naujus dalykus, įgyti patirties, mokytis.
Asmens socialumas (bendruomeniškumas, pilietiškumas) neatsiejamas nuoatsakomybės jausmo. Įvairiomis progomis vaikai skatinami prisiimti atsakomybę, pasijusti reikšmingais. Atsakomybės jausmas auga, kai stengiamasi tesėti duotą žodį ar gerai atlikti pareigas – namuose ir mokykloje. Tačiau įsipareigojimai (paties vaiko) neturėtų būti tapatinami su įpareigojimais (suaugusiojo). Vertingi iš esmės yra tik į-si-pareigojimai. Jei vaikas gauna darbą, kuriam jis nesijaučia įsipareigojęs, atsakomybės nėra ko reikalauti. Todėl mokytojai turėtų ieškoti būdų, kaip teikti užduotis ar darbus, kad jų imtis nuspręstų pats vaikas. (Tą svarbu žinoti ir skiriant/siūlant namų darbus: jeigu mokytojas ne „užduos“ namų darbus, o pasiūlys vaikams „patiems pasirinkti“ norimas užduotis, namų darbų atlikimo efektyvumas bus nepalyginti didesnis).
Aktyvumo ir dalyvavimo reikalaujančių metodų naudojimas.
Socialinės patirties kaupimas. Vaiko socializacija vyksta bendraujant su kitais žmonėmis. Socialinis ugdymas vyksta pervaiko socialinę patirtį įtvirtinančią ir turtinančią veiklą,jam svarbią ir aktualią kasdienę patirtį, patiriamus išgyvenimus, dalyvavimą – bendruose darbuose, diskusijoje, socialinėse akcijose. Vaikai, aktyviai veikdami, aiškindamiesi, svarstydami, darydami išvadas ir priimdami sprendimus ugdosi svarbiausius socialinius gebėjimus bei vertybines nuostatas, įgyja žinių apie save, kitus žmones, bendruomeninį gyvenimą. Nuo pat pirmos dienos mokykloje su vaikais turi būti tariamasi: išklausoma jų nuomonė, kalbamasi, aiškinamasi, siekiama susitarimo. Taip ugdomi demokratinio bendrabūvio gebėjimai, be to, dalyvavimas diskutuojant ir priimant sprendimus ugdo vaikų atsakomybės jausmą, verčia paisyti susitarimų, tesėti duotą žodį. Todėl socialiniam ugdymui pradinėje mokykloje kiek įmanoma taikytini vaiko aktyvumo ir jo dalyvavimo reikalaujantysmetodai – pokalbiai, diskusijos, debatai.
Nors vaikai dar nedideli, bet jie jau gali imtis nesudėtingos užmokyklinės veiklos (darbo kitų labui) – padėti seneliams, neįgaliems žmonėms, mažesniems už juos vaikams, organizuoti švaros reidus, talkas, inicijuoti labdaros akcijas ir t.t. Plačiai praktikuojamas ir rekomenduojamas yra pradinukų ir senelių namų, pradinės mokyklos ir vaikų darželių bendradarbiavimas: pradinukai gali pradžiuginti senelius ar darželinukus parodėlėmis, koncertais, pasaulio pažinimo viktorinomis ir pan., kuriuos, pagal išgales turėtų parengtis patys, suaugusiesiems tik padedant, o ne diktuojant.
Ypač svarbus socialiniam ugdymui metodas yra ekskursijos – iš anksto dėl jų susitarus ir – būtinai – pasiruošus. Ekskursijų metu susipažįstama su įvairiausiomis tarnybomis, įstaigomis, objektais: miesto (miestelio, kaimo) seniūnija, gaisrine, policija, pašto skyriumi, gamykla, o taip pat – pagal galimybes – etnografiniu (kraštotyros) muziejumi, siuvykla, kepykla ar pan. Čia vaikai įgyja tiesioginės socialinės patirties: pamato, kokie žmonės kokius darbus dirba bendram visuomenės labui, supranta tų darbų vertė ir svarbą, praplečia akiratį.
Projektų rengimas. Dar vienas svarbus ir itin efektyvus šiuolaikinio ugdymo metodas – grupiniųprojektų rengimas: vaikai, susibūrę į grupeles, atlieka bendrą užduotį. Ieškodami reikalingos informacijos, ją fiksuodami, analizuodami, rengdami pristatymus, vaikai priverstibendradarbiauti: turi išmokti išgirsti kitą, suprasti jo nuomonę, deramai suformuluoti savo mintis, jas išsakyti, leisti pasireikšti kitiems, pasinaudoti racionalesniais kitų grupės narių sumanymais, derinti skirtingas pozicijas ir t.t. Mokomasi būti partneriu, komandos nariu.
Stebėjimas. Ne mažiau svarbus ir efektyvus metodas yra stebėjimas ir stebėtų socialinių situacijų imitavimas, inscenizavimas (pavyzdžiui, elgesys viešėjame transporte, parduotuvėje, teatre, kine, parodoje ir pan. Mokomasi tam tikrų elgesio modelių, pavyzdžiui, kaip iškviesti pagalbą nelaimės atveju, kaip mandagiai elgtis viešoje vietoje ir pan.
Informacijos šaltinių nagrinėjimas. Siekiant socialinio ugdymo tikslų, efektyvus metodas yra įvairių socialinės informacijos šaltinių nagrinėjimas: jau su pirmokais galima periodiškai diskutuoti apie publikacijas vaikų spaudoje, televizijoje, internete. Diskutuojant vaikams artimomis ir aktualiomis temomis, mokytojas turi galimybę išsakyti savo – vaikams itin svarbią ir autoritetingą – poziciją, sudėlioti reikiamus akcentus – moralinius, socialinius, kultūrinius – pakoreguoti vaikų iš gatvės ar namų atsineštas nepageidautinas nuostatas, įsitikinimus, supratimą.
Jau antroje, trečioje klasėje vertėtų pasimokyti interviu, anketinės apklausos metodikų, kaip kitų žmonių nuomonių išsiaiškinimo būdo. Nėra sudėtinga parengti ir atlikti anketinę bendraamžių apklausą, pavyzdžiui, aiškinantis jų polinkius, interesus, galimus pasirinkimus. Atliekant interviu, mokomasi bendrauti, tinkamai formuluoti ir užduoti klausimus, apibendrinti gautus atsakymus, daryti išvadas. Mokomasi taip pat suprasti, kad žmonių nuomonės dažnu atveju skiriasi, tačiau jos visos gali būti pagrįstos, argumentuotos. Mokomasi įsiklausyti ir suprasti kito žmogaus poziciją, mokomasi pakantos, tolerancijos. Interviu galima daryti ir su suaugusiaisiais: tėvais, mokytojais, socialinių ar kt. įstaigų darbuotojais. Aiškinamasi nuomonės, vertinimai, interpretacijos, fiksuojami prisiminimai.
Socialinis ugdymas pradinėje mokykloje vyksta nuolat, visur, pasinaudojant visomis situacijomis, kur kyla ginčai, nesutarimai, sprendžiami konfliktai, mokomasi tartis ir derinti nuomones, ieškoti priimtino sprendimo.
Mokytojas, nagrinėdamas problemą, iliustracijai gali telktis ne vadovėlinę medžiagą, o neseną, vaikams atpažįstamą situaciją ar įvykį: tuomet ir problema taps artimesnė vaikams, ir naudos daugiau, nes bus stengiamasi ieškoti atsakymų į vaikams aktualius klausimus.
Pasaulio pažinimo pamokose didelis dėmesys skiriamas kūrybiškumo ugdymui, kuris betarpiškai susijęs su probleminio mokymo sritimi. Kūrybinį mąstymą galima ugdyti specialiais metodais arba jų variantais.
Negalima teigti, kad idėja siekti kokybiško asmenybės ugdymo, mokymo, pasitelkiant įvairius metodus, yra nauja ir anksčiau nebuvo sprendžiama. Tai viename, tai kitame visuomenės vystymosi periode ši idėja būdavo išskiriama į pirmą planą, arba laikinai „pamirštama“, bet niekada neatmesta, pastoviai vyksta mokslinis tyrinėjimas, o, svarbiausia, praktinis realizavimas mokykloje.
Tematika, naudojama socialiniam ugdymui, turi būti vaikams artima, pažįstama, aktuali,juos dominanti: tai ir šeimos, klasės, bendraamžių grupės gyvenimas, savos bendruomenės (kaimo, miestelio, miesto) veikla, taip pat aktualūs Lietuvos, tarptautinio gyvenimo faktai. Nereikėtų manyti, kad pradinėse klasėse derėtų apsiriboti vien artimiausia, „savo kiemo“, aplinka: šiuolaikinės komunikacinės technologijos net atokiausiame kaime padaro atvirą ir prieinamą visą pasaulį, todėl su vaikais būtina diskutuoti visais jiems rūpimais klausimais, leidžiant jiems pasijusti ir savo gyvenamosios vietos, ir šalies, ir Europos, ir viso pasaulio piliečiais, atsakingais už pasaulio likimą.
Gamtamokslinis ugdymas. Rekomenduojama:
gamtamokslinis ugdymas pradinėje mokykloje organizuojamas taip, kad vaikai galėtų patirti pažinimo džiaugsmą, išmoktų dalyvauti sprendžiant įvairias, susijusias tiek su gyvąja, tiek su negyvąja gamta problemas, atsakingai priimtų sprendimus.
Pažinimo veikla (stebėjimas, tyrinėjimas, eksperimentas). Pradinėje mokykloje plėtojama vaikų pažintis su gamtine aplinka, kasdieniais gamtos reiškiniais. Pažinimo veiklaturėtųbūti įvairi, jos turinys įdomus ir patrauklus, pažinimo užduotys – nuolat keičiamos, kad vaikams būtų smalsu ir įdomu, kad jie galėtų ilgesniam laikui išlaikyti dėmesį. Organizuojant pasaulio pažinimo veiklą taip pat pasitelkiami žaidimai, vaidyba, piešimas, muzika, tautosaka, vaikų literatūra.
Mokymosi aplinka. Dažnai mokomasi ne klasėje, bet artimoje aplinkoje – jeigu įmanoma, pamokos vedamos gamtoje, muziejuje, jaunųjų gamtininkų centre, ūkininko sodyboje, pas amatininkus ir pan. Į tokias pamokas vykstama iš anksto gerai pasiruošus: parengus stebėjimo lapus su numatytais stebėjimo aspektais, pasirūpinus informacijos fiksavimo priemonėmis, pasiskirsčius vaidmenimis ir atsakomybe. Grįžus į klasę, sukaupta informacija atitinkamai panaudojama – aptariama, analizuojama, daromos išvados, rengiami pristatymai.
Vaikams siūlomos veiklos ar užduotys turi atitikti jų amžiaus psichomotorines galias ir ištvermę: jei organizuojama iškyla į gamtą, skirta stebėti pievos, miško, tvenkinio gyvenimą, pamąstoma ir apie tai, ar vaikai nepervargs, ar neišalks, ar turės ko atsigerti ir pan. Numatomas maršrutas su stotelėmis, kurių metu galima aptarti stebėjimų duomenis, pasidalinti įspūdžiais, numatyti, ką stebėsime ir tyrinėsime toliau.
Mokymosi priemonės ir sąlygos. Gamtotyrinei veiklai šiame amžiaus tarpsnyje siūlomi paprasti, nesudėtingi tyrimai, suteikiantys galimybę vaikui visais pojūčiais gauti informaciją apie aplinką bei pastebėti paprastus priežasties ir pasekmės ryšius.
Mokomasi ne tik iš vadovėlių, bet ir atliekant paprastus stebėjimus ir bandymus(sodinama ir auginama, tirpinama, maišoma ir garinama, sveriama ir matuojama), ieškoma atsakymų į klausimus.
Tyrimo veiklai turi būti sudaromos saugios sąlygos. Šio amžiaus tarpsnio vaikai – smalsūs, aktyvūs eksperimentatoriai, norintys viską išbandyti, patirti, kaip yra „iš tikrųjų“. Siektina, kad mokykla nenuslopintų prigimtinio ir natūralaus pažintinio aktyvumo. Todėl derėtų sukurti kuo daugiau situacijų, kuomet vaikai galėtų eksperimentuoti, atlikti bandymus patys, dalyvaujant mokytojui. Reikia ne tik inicijuoti jų tiriamąją veiklą, bet ir pamokyti, kaip reikia saugiai elgtis su ugnimi, įranga, instrumentais, nepažįstamomis cheminėmis medžiagomis. Mokytojas, ruošdamasis eksperimentui, turėtų aiškinti ir demonstruoti, kaip įrengiama saugi eksperimentuoti vieta, kokios būtinos apsaugos priemonės, kaip saugiai atlikti patį bandymą. Ši informacija papildoma kasdienės buities pavyzdžiais.
Organizuojamos įvairios veiklos, projektai, įtraukiantys visus vaikus, skatinantys jųbendravimą ir bendradarbiavimą. Pavyzdžiui, nagrinėjama konkreti tema apie gamtą. Vaikai, pasiskirstę grupelėmis, renkasi skirtingus temos aspektus: vieni renka informaciją istoriniu (evoliuciniu) aspektu, kiti – pritaikymo šiandieniniame gyvenime, treti – temos meninę išraišką ir t.t. Po to sukaupta informacija komponuojama į bendrą kūrinį. Tai gali būti ir plakatas, ir kompiuterinė prezentacija, ir inscenizacija. Svarbu, kad į bendrą darbą būtų įtraukti visi vaikai ir visi pagal savo polinkius ir sugebėjimus galėtų pasireikšti.
Nereikėtų manyti, kad kokybiškam gamtamoksliniam ugdymui būtina moderni įranga bei priemonės. Puiku, jeigu yra galimybė naudotis specialia įranga, kompiuteriu, internetu ar vaizdo medžiaga, tačiau dažnai galima apsieiti ir su paprasčiausiais buities daiktais(plastikiniais ar stikliniais indais (kartais – ugniai atsparaus stiklo), nedegančiu padėklu, žvake ar spiritine tablete), žaislais, tuo, ką randame gamtoje, ką mokiniai pasigamina patys. Tam galima panaudoti įvairias medžiagas bei atliekas (pavyzdžiui, pirkinių pakuotes, popierių, audinių atraižas ir kt.).
Nors pagrindinis mokymosi objektas yra artimiausia aplinka, skatinamas vaikų domėjimasis tolimų kraštų gamta, taip pat dangaus kūnais, mūsų planetos praeitimi, gamtosmokslų pritaikymu įvairiose, ypač – vaikams rūpimose srityse. Šiais laikais nesudėtinga informacijai gauti pasinaudoti IKT galimybėmis. Vaikai interneto pagalba gali ieškoti, kaupti, analizuoti jiems rūpimą informaciją, rengti individualius ar grupinius projektus. Tai, kas atrasta, apibendrinama, daromos vaikų amžių atitinkančios išvados. Mokomasi, kaip įdomiaipavaizduoti ir pristatyti savo veiklos rezultatus, organizuojamos darbų parodėlės klasėje, kitų klasių mokiniams, tėvams.
Vaikai,mokytojo padedami ir savarankiškai, mokosi planuoti savo veiklą, aptarti jos taisykles, ją atlikti, taip pat ir ją įvertinti bei numatyti, ką ir kaip darys toliau. Taip nuosekliai ugdomi gamtos pažinimo, savo darbo įvertinimo ir tobulinimo gebėjimai, mokomasi planuoti ir įgyvendinti tai, kas numatyta, taikyti įgytas žinias ir gebėjimus naujose situacijose.