Asmenybiniai, kognityviniai, socialiniai gabių vaikų ypatumai

Vieningos nuomonės, kokiomis savybėmis išsiskiria gabūs vaikai nėra. Kiekvienas gabus vaikas yra individualus. Todėl labai svarbu stebėti vaiko elgesį, o ne tik testais nustatyti jo aukštus intelektinius gebėjimus. Kuo vaikas jaunesnis, tuo pastebėjimai gali būti vertingesni ir padėti atpažinti vaiko gebėjimus. Tačiau gabūs vaikai turi ne tik skirtingus gebėjimus, bet ir asmenybės savybes, poreikius, interesus. Kad gabūs vaikai neperdegtų, labai svarbu, kad jie nebūtų „spaudžiami“ rinktis to, ko nori suaugusieji, neatižvelgiant į jų emocinius ir fizinius poreikius. Taigi, suaugusieji turėtų suteikti tai, kas labiausiai padėtų ugdyti jo gebėjimus, tačiau kartu leisti džiaugtis vaikyste. Atkreipti dėmesį būtina tiek į vaiko stipriąsias puses, tiek ir į silpnąsias tam, kad jam būtų galima padėti (Sandhu, 2011).

Žemiau išvardintos savybės gali būti būdingos gabiems vaikams, tačiau jos pasireikš individualiai, kiekvienam vaikui skirtingai, todėl daug svarbiau yra atsižvelgti į tuos individualius vaikų skirtumus ir ugdyti gabius vaikus įvairiapusiškomis ir emociškai stabiliomis asmenybėmis.

Kaip atpažinti gabius vaikus? Suaugusieji, jei domisi vaiku ir bendrauja su juo, gana lengvai atpžįsta gabiems vaikams būdingas savybes. Taigi, gabūs vaikai, išsiskiriantys skirtingais gebėjimais (intelektiniais gebėjimais, akademiniais pasiekimais, kūrybišku mąstymu ir rezultatais, lyderio savybėmis, psichomomotoriniais gebėjimais ar meniniais gebėjimais), taip pat dažniausiai pasižymi ir bent trimis ketvirtadaliais žemiau išvardintų savybių. Pasak  I. K. Sandhu (2011), gabiems vaikams būdinga:
Interesų platumas
Puiki atmintis
Gebėjimas ilgai išlaikyti dėmesį
Neįprastas smalsumas
Atkaklumas, užsispyrimas atliekant sunkias intelektines užduotis
Kūrybiniai gebėjimai/divergentinis mąstymas
Geri problemų sprendimo, samprotavimo įgūdžiai
Greitas išmokimas
Lyderio savybės
Energingumas
Aukštesnis už vidutinį kalbos išsivystymas
Ankstyvas išmokimas skaityti/pomėgis skaityti
Vyresnių draugų ar suaugusiųjų pasirinkimas bendraujant
Neįprasta emocinė branda ir jausmų intensyvumas
Pernelyg didelis jautrumas
Geriau nei kiti jo amžiaus vaikia sprendžia skaičių/paveikslęlių galvosūkius/dėliones
Linkęs viską stebėti
Gyva vaizduotė
Geras humoro jausmas
Teisingumo ir moralinio jautrumo jausmas
Perfekcionizmas
Brandumas priimant sprendimus, išsakant nuomonę

Asmenybiniai gabių vaikų ypatumai

Nurodomi patys įvairiausi gabių vaikų asmenybiniai bruožai – pradedant geru humoro jausmu ir baigiant egzistencine depresija (jau vaikystėje gali kelti klausimus apie gyvenimo prasmę, mirtį it pan.), ypatingais emociniais ir bendravimo gebėjiamis. Gabūs vaikai išsiskiria jautrumu, idealizmu, intensyvumu, atlikdami įvairią veiklą), greitai pastebi nelogiškumą, nesuderinamus ar absurdiškus dalykus kitų elgesyje ar skelbiamose vertybėse. Šios savybės verčia juos užduoti nelengvus klausimus apie savo ir kitų prigimtį, gyvenimo tikslus, prasmę. Jie suvokia savo menkumą dideliame pasulyje ir kartais jaučiasi bejėgiai, negalėdami išspręsti pasaulio problemų, kurios juos kankina. Tai gali sukelti jiems net depresiją.
(Webb, Gore, Amend, & DeVries, 2007, cit. pgl. Webb, 2011).

Svarbu ugdyti ne tik gabumus, bet ir asmenybę Gabių ir talentingų vaikų ugdymas kol kas kelia daugiau klausimų, negu pateikia atsaky mų. Vienas iš klausimų: ar užtenka ugdyti tik vai ko gebėjimus? Atsakymas – tikrai ne.

Būtina. Pažinti ir ugdyti ne tik gabumus ir talentus, bet ir pačią asmenybę, skatinti ir motyvuoti būti altruistiškam, moraliam, plačių interesų ir pažiūrų, tapti išsilavinusiu, aktyviu, pilietišku žmogumi. Ypač svarbu, kad gabieji, siekdami karjeros ar įsitvirtindami konkurencingoje visuomenėje, kurios vertybės neretai apverstos aukštyn kojomis, mokėtų dalytis savo mintimis, patraukliai paaiškinti, įtraukti, pakvies ti ir kitus išdėstyti savo idėjas bei jas įgyvendinti. Juk ne veltui sakoma: „Jei aš tau duosiu obuolį ir tu man duosi obuolį, mes turėsime po vieną obuolį. Tačiau jei aš tau pasakysiu idėją ir tu man – kitą idėją, mes turėsime po dvi idėjas.“ Todėl dauguma tyrėjų jau seniai pripažino ir gabiems vaikams kuria programas, kurios apima ne tik gebėjimų, bet ir visos asmenybės – tiek psichologinės, tiek dvasinės, tiek ir fizinės sveikatos ugdymą.

Taigi, mokytojams skiriamos tikrai nelengvos, iš pirmo žvilgsnio gal net sunkiai įveikiamos užduotys: pažinti kiekvieno vaiko gabumus, juos atskleisti ir ugdyti, o kartu lavinti asmenybę, kuri augdama gebėtų dalytis savo talentais ir gebėjimais su kitais. Priešingai gabumų ugdymas netektų prasmės. Artėjant Rugsėjo 1-ajai labia norisi palinkėti, kad mokytojams būtų sudaromos kuo geresnės sąlygos atpažinti ir ugdyti gabias asmenybes, kurios ateityje ir lems mūsų visų gyvenimą (tiek materialųjį, tiek ir dvasinį).

Gabių vaikų išskirtinumas gali ir padėti, ir kliudyti. Lentelėje pateikiamos stipriosios gabiųjų asmenybės pusės, o taip pat – dėl jų galinčios kilti problemos (Webb, 2011).

Stiprybės Galimos problemos
Meilė tiesai, lygybės teisingumo siekis.

Kūrybingumas ir iniciatyvumas; naujų kelių ieškojimas sprendžiant problemas.
Jautrumas, empatija; troškimas būti pripažintu.
Energingumas, gyvumas, judrumas; intensyvių pastangų periodai.
Nepriklausomas; labiau mėgsta dirbti individualiai, nepriklausomai pasitikėdamas tik savimi.
Įvairiapusiški interesai ir gebėjimai; visapusiškumas/universalumas
Stiprus humoro jausmas
Perfekcionizmas, troškimas viską atlikti tobulai

Sunkumai sprendžiant praktines problemas, bejėgiškumo jausmas dėl neisšpręstų pasulio problemų
Gali atmesti tai, kas jau sukurta ir išbandyta;
Jautrumas kritikai ar bendraamžių atmetimui; tikėjimasis, kad kiti žmonės yra panašių vertybių;
Siekia, kad visur sektųsi geriauisai ir kiti tai pripažintų; gali jausti kitokiu ir svetimu.
Frustracija, kai nėra kas veikti; užsidegimas gali sugriauti kitų planus; nuolatinės stimuliacijos poreikis; gali atrodyti kaip hiperaktyvus.
Gali atmesti, nepripažinti tėvų, draugų pagalbos, indėlio; nekonformistas; gali elgtis neįprastai, netradiciškai.
Gali atrodyti “išsibarstė” ir neorganizuoti; patirti frustraciją, kad visko nepėja, nes per mažai laiko; kiti gali tikėtis, kad jie bus gabūs ir atsidavę visose srityse.
Pastebi situacijų absurdiškumą, humoro gali nesuprasti bendraamžiai; gali tapti “klasės klounai”/juokdariai, siekdami atkreipti dėmesį.
Kaltės, nerimo jausmas; negali, nesugeba sustoti, tobulina darbą iki “paskutinės minutės”.

Apibendrinant galima pasakyti, kad ikimokyklinio ir jaunesniojo mokyklinio amžiaus gabiems vaikams dažniau būdingos šios savybės (Takacs, 1986):
1. Imlumas informacijai. Jie supranta ir „įsiurbia“ į save daugiau negu kiti. Jie daugiau mato, girdi, jaučia, gali sekti iš karto kelis įvykius. Pro jų akis nepastebėta nepraslysta niekas: intonacijos, gestai, pozos. Gabių vaikų suvokimo ypatumai kartais lyginami su kempine, sugeriančia į save viską.
2. Pažeidžiamumas, padidėjęs jautrumas. Net netyčia ištartas žodis gali juos įskaudinti, sukelti kaltės jausmą. Reikia saugoti juos nuo stresų, bet ir neperlenkti lazdos, atimant džiaugsmą savarankiškai pažinti pasaulį. Suaugusieji neturėtų skųstis: „O kad jie nebūtų tokie jautrūs“, bet ramiai ir kantriai reaguoti, kartais paaiškinti, kad ne visi žmonės elgiasi apgalvotai, bet įskaudinti jų tikrai nenori.
3. Socialinio teisingumo jausmas. Kartais būna sunku suvokti vaiko norą pakeisti pasaulį įvesti teisingumą. Bet didieji pasikeitimai vyksta tik tokių idealistų dėka. Apie gabius vaikus yra taip pasakyta: „Žmogus, kurio suvokimas smarkiai pralenkia jo galimybes, visuomet yra streso akivaizdoje“. Kita vertus, juos reikia mokyti apsisaugoti nuo kvailių nepykti, nesuirzti, nenusivilti ir neliūdėti, o tik padėti suprasti, kad pastarųjų pakeisti neįmanoma.
4. Interesų stiprumas. Jau 2-3-jų metų vaikai gali susikoncentruoti į vieną kokį nors jiems patinkantį užsiėmimą. Jie gali keletą dienų daryti tai, kas juos ypač žavi (paprastai tai nebūdinga šio amžiaus vaikams). Ir vėliau šie vaikai užsispyrusiai siekia savo tikslo ir žaisdami, ir dirbdami.
6. Ypatingas smalsumas. Pastebimas didžiulis noras tyrinėti aplinką, ieškoti ryšių ir prasmės. Reikia išmokyti vaiką ieškoti pusiausvyros ir išmintingai pasirinkti labai konkrečią ir siaurą problemą, kurią jis pirmiausia turėtų išspręsti. Vaikas reikėtų padėti išmokti pačiam suplanuoti savo dieną, nepamirštant miego ir poilsio. Kartais vaikai imasi kelių darbų iš karto arba pasirenka pernelyg sudėtingą pagal savo jėgas veiklą, dažnai ima spręsti problemas, neatitinkančias jų jėgų. Vaiko vystymuisi šie bandymai yra labai svarbūs. Svarbu, kad tėvai rastų laiko kartu su vaikais eksperimentuoti. Taip pat reikėtų saugotis „aureolės“ efekto – suaugusieji dažniausiai tikisi, kad mažylis bus toks pat gabus bus ir kitose srityse.
7.  Humoro jausmas, padedantis išlaikyti vidinę pusiausvyrą. Ši savybė neretai apsaugo vaikus nuo nemalonių išgyvenimų. Vaikų vaizduotė tokia gyva, kad jie dažnai sugeba įžvelgti juokingas ir šmaikščias smulkmenas. Talentingi vaikai tiesiog mėgaujasi žodžių žaismu, netikėčiausiais minčių blyksniais, perkeltinėmis prasmėmis, o juokingas situacijas įžvelgia ir ten, kur kiti nė nepastebi. Ši savybė kartais tampa sveikatą išsaugančiu skydu ar gelbėjimosi ratu, nes jautri, subtili psichika kartais tik taip tegali apsiginti nuo skausmingų smūgių, kuriuos suduoda nesupratingi žmonės. Šie vaikai gali pasišaipyti ir iš savo silpnybių, kai daugeliui tai padaryti yra sunku, nes retas taip pasitiki savimi, kad galėtų smagiai pasijuokti iš sąmojingo posakio, kuris tinka ir jam pačiam.
Svarbu, kad suaugusieji irgi turėtų humoro jausmą arba jį ugdytų/si, nes sunku įsivaizduoti, kad paniurę, nuolat kažkuo susirūpinę tėvai patys bus kūrybingi. Vaikas, suvokęs, kad jo juokai šeimoje niekam nesuprantami, gali užsisklėsti savyje ir „išmokti“, kad gyvenime saugiau būti paniurėliu. Gabūs vaikai dažnai būna kandūs, mėgsta pasišaipyti iš kitų. Dažniausiai šis noras yra tik gynybinė reakcija ir todėl būtina ieškoti gilesnės priežasties. Paprastai vaikas jaučia nuolatinę širdgėlą ar kančią, jį nuolatos kažkas skaudina. Beje, šmaikščiai ar kandžiai atsikirsti dažniausiai pavyksta dėl dviejų priežasčių: a) vaikų vaizduotė ir žodynas labai turtingi,  b) sugebėjimas įžvelgti pažeidžiamiausias pašnekovo vietas taip pat neeilinis. Todėl pajudinus šį vaiką reakcija gali būti baisi ir labai skausminga. Išsiaiškinę kandumo atsiradimo priežastį, padėkite vaikui pabandyti savo skausmą verčiau išlieti dienoraštyje. Taip pat pat svarbu leisti vaikui suprasti, kur ir kaip galima juokauti neįžeidžiant kito žmogaus.
8. Nepagrįsta baimė. Ankstyvojoje vaikystėje, kaip ir visi vaikai, gabuoliai irgi yra emocionaliai priklausomi, nekantrūs. Kartais jie moka gražiai pakalbėti, sugeba geriau išreikšti, ką jaučia. Tai ir suklaidina, sprendžiant apie jų emocinį brandumą. Tyrimai rodo, kad mažų vaikų baimės dažniausiai nepagrįstos ir suaugusieji niekaip negali suprasti, kaip galima labiau bijoti liūtų ar vaiduoklių, negu aplinkui zujančių automobilių. Svarbu – supratingumas, kantrybė, mokėjimas padėti vaikui atskirti, kas tikra, o kas – tik matyta filmuose ar kompiuteriniuose žaidimuose.
9. Egocentrizmas. Ši savybė būdinga, beje, visiems ikimokyklinukams, o taip pat – ir jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams. Šis terminas, pasiūlytas J. Piaget, padeda geriau suprasti kokybinius skirtumus tarp ikimokyklinuko intuityvaus suvokimo ir racionalesnio, į konkrečią realybę orientuoto vyresniųjų vaikų supratimo. Tik nepainiokime egocentrizmo su egoizmu, nes pirmasis neturi neigiamo atspalvio. Egocentrizmas dar vadinamas „vienpusišku suvokimu“, kai nesugebama suprasti kitokio nei mūsų požiūrio. Sunku priimti suaugusiųjų egocentrizmą, tačiau vaikams – tai visai natūrali ypatybė. Tik augdamas vaikas pradės suprasti, kad nebūtinai tai, ką mato ar supranta jis, taip pat suvokia ir kiti. Vaikui bręstant atsiranda ir sugebėjimas apsvarstyti kaip jis mąsto, kaip priima sprendimas, palyginti su kitų mąstymo būdu ir pan. (tai dar vadinama „metapažinimu“). Svarbu padėti vaikui išmokti pažiūrėti į dalykus ir kito žmogaus akimis, suprasti, kaip gali jaustis kitas įvairiose situacijose, kartais subtiliai sudarant tokias situacijas (juk ir jis ne viską dar žino, nėra vienodai gabus visose srityse). Svarbu, kad vaikas suprastų, kad kiekvienas žmogus yra vertas pagarbos ir pripažinimo, nes kiekvienas yra kitoks, bet turi savo stipriųjų ir silpnųjų pusių.

Pastebėta ir tai, kad gabių vaikų tėvai dažniausiai nori auginti kuo mažiau vaikų, kad galėtų daugiau dėmesio skirti vienai ar keletui atžalų. Šiems tėvams dažnai ir į galvą neateina, kad broliai ar seserys gali padėti išvengti to išskirtinio dėmesio ir perdėto rūpestingumo, kuris gali vėliau pabloginti santykius su bendraamžiais. Psichologai mano, kad toks išskirtinis dėmesys, suteiktos didelės galimybės (materialine prasme) galbūt padeda vystytis gabumams, bet daugelis šių vaikų visą gyvenimą taip ir nesugeba užmegzti artimų santykių su žmonėmis.
10. Perfekcionizmas, noras tobulai atlikti darbą (Comalilie-Caplan, 2011). Perfekcionizmas – puiki savybė, kai siekiama profesionio tobulumo (pavyzdžiui, iš chirurgo tikimės, kad jis viską atliks tobulai). Tačiau noras viską atlikti tobulai kasdieniniame gyvenime atima daug pastangų ir laiko. Pernelyg dideli reikalavimai, kuriuos jie kelia patys sau dėl patirties stokos, dažnai neleidžia pasiekti tikslo ir sukelia nepasitenkinimą. Tėvų ambicijos ar kritika gali tik pakenkti vaikui. Svarbu padėti vaikams suprasti, kad ne tik rezultatas yra svarbus, bet ir įdėtos pastangos, susidomėjimas, įgyta nauja patirtis. Tam, kad perfiokcionizmas netaptų kliūtimi, reikėtų skatinti pasirinkti vieną ar dvi sritis, kurioje gabus vaikas norėtų veikti „tobulai“. O pačius perfekcionistus reikėtų skatinti užduoti ir atsakyti į šiuos klausimus: 1. „Kas gali atsitikti blogiausio, jei aš nepadarysiu šio darbo tobulai?“, 2. „Ar tai iš tikrųjų vertinga, žvelgiant iš laiko perspektyvos?“/“Ar aš taip pat jaudinčiausi dėl šio darbo po 10 metų“?, 3. „Ar šis darbas pakankamai geras, kad galęčiau sustoti?“. Pakankamai geras reiškia, kad buvo padaryta tai, ką sugebėjau geriauisai ir džiaugiuosi pačiu darbo procesu. Vaikai, kurie džiaugiasi pačia veikla/procesu gali būti „sveiki“, aistringi perfekcionistai, gyvenantys kūrybingai ir realizuojantys save.
11. Idealizmas. Gabieji ankstyvame amžiuje pasižymi idealizmu. Jie neretai mąsto ir išgyvena dėl pasaulyje esančio neteisingumo (badaujančių vaikų, karų, nelygybės ir kt.). Visuomenėje tai laikoma teigiama savybe, tačiau, jei gabus vaikas pasižymi ir jaudrumu, ši savybė gali sukelti jam skausmingus išgyvenimus. Gabūs vaikai dažnai stipriai nusivilia, kai suvokia, kad tėvai, mokytojai ir apskritai visuomenė neatitinka idealų. Dėl to šie vaikai gali tapti pikti, ciniški, išgyventi depresiją, ar savo jausmus išreikšti netinkamu elgesiu, pavyzdžiui, atsisakyti lankyti mokyklą.

Kaip padėti gabiems vaikams ugdyti savo asmenybės savybes?
Kaip teigia psichoterapeutė A. Miller (2011), labai svarbi yra emocinė aplinka, kurią lemia šios pagrindinės sąlygos:
• esminio vaiko poreikio patenkinimas – aplinkinių pripažinimas ir pagarba;
• pagarba ir tolerancija vaiko jausmams. Sveika vaiko raida galima tada, jei suaugusieji (tėvai, mokytojai…) patys užaugo panašiomis aplinkybėmis, kitaip jie yra stokojantys ir nuolat ieško pritarimo, pripažinimo, pasidaro pernelyg globojantys arba jų jausmai dažnai kinta. A. Miller teigia, kad visuomenė, traumuodama vaikus, neišvengiamai patiria tokio elgesio padarinius. Siekdami esminių permainų savo gyvenime, turime išsivaduoti iš aklo prievartos eskalavimo.
• Baudimas, mušimas, manipuliavimas, atstūmimas, apgaudinėjimas neišdildomai pažeidžia vaiko asmenybės vientisumą. Labai svarbu išmokyti vaikus išreikšti pyktį priimtinais būdais (išsakyti jausmus, nukreipti energiją į sportą, atlikti įvairias užduotis ir pan.). Kitaip slopinamas pyktis bus nukreiptas į save (alkoholio, narkotikų vartojimas, savižudybės, psichinės ligos) arba į kitus (agresyvus elgesys su silpnesniais, nusikalstama veikla).
• Užaugę vaikai, kurių integralumas vaikystėje nebuvo pažeistas, kurie patyrė suaugusiųjų globą, dėmesį, meilę, pagarbą ir sąžiningumą, nejaus poreikio žaloti kitus ir save. Jaunystės metais ir vėliau jie džiaugsis gyvenimu, bus protingi, jautrūs ir labai imlūs įspūdžiams.

Asmenybės ir motyvacijos įtaka gabumų sklaidai

Vien išorinės motyvacijos skatinimas (gerų pažymių, sėkmingo egzaminų laikymo ir pan.) nėra teigiamas dalykas. Tačiau mokytojai neretai priversti skatinti tik išorinę motyvaciją, nes jų darbo rezultatai vertinami pagal gerai egzaminus išlaikiusių mokinių skaičių. Dažnai pagal sėkmingai ar nesėkmingai išlaikytus egzaminus gabieji pradeda vertina save (esu „sėkmingas“ arba ne). Tai gali turėti neigiamų padarinių: sumažėja atradimų džiaugsmas, pasitenkinimas mokantis, mokomasi tik dėl pažymių. Taigi, svarbu, kad mokytojai ir tėvai neskatintų vaikų mokytis tik dėl gerų rezultatų.

Įdomius tyrimus atliko vengrų psichologė E. Geferth (1995), tyrinėjusi asmenybės ir motyvacijos įtaką intelektinio potencialo kitimui. Buvo atliktas tyrimas su 9 metų vaikais, atrinktais iš 1033, pagal aukštus intelektinius gebėjimus. Po dvejų metų tyrimas buvo pakartotas. Penkiolika vaikų išlaikė tą patį intelektinį potencialą, o septynių jis ryškiai sumažėjo. Šios dvi grupės vaikų ir buvo tyrinėjamos, siekiant išsiaiškinti:
– Kokia asmeninė, motyvacinė ar aplinkos įtaka lemia aukštesnį ar žemesnį intelektinį potencialą?
– Kaip keičiasi intelekto struktūra, tyrinėtiems vaikams sulaukus 12 metų?
– Ar šios dvi grupės skiriasi savo aspiracijų (siekių) lygiu?

Tyrimo tikslas buvo išanalizuoti kultūrinių, aplinkos, šeimos veiksnių (motyvacijos ir asmenybės bruožų, lemiančių intelektinio potencialo mažėjimą) įtaką.

Tiriant šiuos vaikus buvo taikoma: Raveno testas (9 ir 11 metų), Otiso ir Lenono protinių sugebėjimų testas, Torrance ‘s piešinių (Circles) testas, Urbano ir Jelleno TCT-DP kūrybiškumo testas, Crandallo ir Katkovsky’o intelektinių laimėjimų ir atsakomybės skalė, IARS testas sėkmės ir nesėkmės orientacijai matuoti ir anketos šeimos atmosferai tirti.

Rezultatai parodė, kad didžiausi grupių skirtumai yra laimėjimų, motyvacijos, Aš vaizdo (mokymosi srityje) ir palaikančios namų atmosferos srityse. Socialinės adaptacijos srityse, kaip buvo tikėtasi, skirtumų  nerasta. Autorės, norėdamos parodyti ypatingą aplinkos įtaką individo sugebėjimų raidai, apibendrino savo tyrimą keturių atvejų analize.

Atvejų analizė/pavyzdžiai

Autorės išskiria ir analizuoja  keturis gabių vaikų tipų pavyzdžius:
1. Bendraujanti, sociali Sonia: O, jeigu aš galėčiau nesimokyti!
Mergaitė yra mokytojų numylėtinė graži, populiari, gerai mokosi. Jos mama mokytoja, išsiskyrusi. Mergaitė jaučia, kad mama ja patenkinta. Vienintelis šios moters noras — kad mergaitė baigtų aukštąjį mokslą ir sukurtų gerą šeimą. Sonios jausmai ryškūs, stiprūs, įvairūs, pastebimas nedidelis nerimastingumas dėl moters vaidmens atlikimo. Jos siekis paklusti ir prisitaikyti yra gana stiprus, vertybių sistema nepasižymi vidiniais interesais ir nėra skirta kokiems nors siekiams įgyvendinti. Svarbiausias mergaitės tikslas gauti gerus pažymius. Kadangi jos intelektas pakankamai aukštas, ji tai lengvai pasiekia.
2. Pasyvusis Pėteris: Aš nežinau, ko iš manęs tikimasi.
Berniukas gyvena negatyvioje sociokultūrinėje aplinkoje, nors gyvenimo sąlygos yra normalios. Tėtis darbininkas, o mama siuvėja, dirbanti namuose. Pėteriui be didesnių pastangų gerai sekasi mokytis. Laisvalaikiu žaidžia futbolą. Nei mokykloje, nei šeimoje iš jo niekas niekada per daug nereikalavo. Jis yra gerai adaptavęsis vaikas, nors auga ir menkoje sociokultūrinėje aplinkoje. Galimybė, kad panaudos savo nedideles originalumo ir intelektines galias, menka.
3. Vienišasis Leo: Norėčiau didžiulės vilos, mersedeso ir lėktuvo.
Būdamas 9 metų vaikas norėjo, kad jo pamokų tvarkaraštis būtų sudarytas tik iš matematikos ir anglų kalbos. Kai sulaukė 12 metų, jam patiko tik fizinis lavinimas. Matematikos pažymiai buvo prasti. Į bet kokį klausimą, susijusį su mokykla, jis atsakydavo: Viskas gerai! Aš nedominu nei mokytojų, nei draugų. Visos jo svajonės susijusios su materialiais turtais. Visa, ko iš jo tikisi tėvai, tai mokymasis. Į klausimą, ar tėvai juo patenkinti, jis atrėžia: „Aš jų neklausiau!“
Leo būdingas stiprus, bet užslopintas agresyvumas. Jis nelinkęs analizuoti savęa, slepiantis savyje ugningą temperamentą po indiferentiškumo („man viskas vis tiek“) kauke (pagal Roršacho testą). Leo nesugeba priimti ir suvokti savo jausmų ir vengia konfliktų, Leo norėjo lengvos pergalės ir bijojo nesėkmės. Tam galęjo turėti įtakos jo tėvo statuso pasikeitimas, išėjus į pensiją.  Visa tai nulėmė Leo sunkumus. Todėl jo intelektinis potencialas, ko gero, ir toliau menkės, o agresyvumas  didės.
4. Piktasis Adolfas  kūrybiškasis Krisas: „Aš tiesiog tįsau ir šildausi saulutėje“.
Adolfas ir Krisas pristatomi kartu norint parodyti, kaip nevienoda emocinė aplinka (aplaidus ar vaiką palaikantis aplinkinių požiūris) gali sukurti visai kitokias vaiko raidos ir skirtingo tų pačių intelektinių potencijų pasireiškimo sąlygas. Abu berniukai prastai mokosi, bet auga intelektualioje aplinkoje. Tiriant juos, kai jiems buvo 9 metai, jų intelektinis potencialas buvo aukštas: Adolfo intelekto rezultatai buvo netgi aukštesni už Kriso, abu buvo kūrybiški. Po dvejų metų didžiausi buvo Otis’o ir Lenono protinių sugebėjimų testo rezultatų skirtumai. Adolfo rezultatai labai suprastėjo, o Kriso    pagerėjo, kaip ir buvo tikėtasi. Išryškėjo Adolfo emocinė tuštuma, egocentrizmas, agresyvumas, prasta adaptacija, kai reikia susitarti, ir introspekcijos (savistabos)  nebuvimas. Krisas pasirodė labiau pusiausviras, išryškėjo jo domėjimasis technika, atsirado harmoninga identifikacija su savo tėvais (inžinieriais, užsiimančiais privačia praktika), kurie pripažino ir palaikė sūnaus, kartais ir neįprastą elgesį.

Tyrimo rezultatai parodė, kad: 1) tėvai turi labai skirtingus lūkesčius, susijusius su savo vaikais, ir nevienodai juos intelektualiai stimuliuoja. 2) svarbios yra sektino pavyzdžio pasirinkimas (identifikacijos) problemos. Kaip matėme, vienas vaikas „identifikavosi“ su žema sociokultūrine aplinka ir savo tėvais, kitas su tėvu, kurio karjera buvo nenusisekusi ir kuris per anksti turėjo išeiti į pensiją. Paskutiniu atveju (Adolfo) galimybės identifikuotis (rasti sektino pavyzdžio) nebuvimas lėmė ne tik originalumo ir intelekto potencijų sumažėjimą, bet ir emocinę tuštumą bei agresyvumą.

Kognityviniai gabių vaikų ypatumai

Į ką reikia atkreipti dėmesį ugdant gabius vaikus, ir kuo gabūs vaikai išsiskiria iš savo bendraamžių (Tacacs, 1986; Grakauskaitė – Karkockienė, 2003; 2004):
– Senzityvūs periodai. Tai „imliausias“  laikas tam tikriems dalykams išmokti. Pavyzdžiui, itin anksti, dar ikimokykliniame anžiuje, atsiskleidžia muzikiniai, kalbiniai, psichomotoriniai gebėjimai. Pražiopsojus šį svarbų laikotarpį, vėliau vaikų gebėjimus bus žymiai sunkiau tinkamai išvystyti. Tarkime, jeigu baletui ar muzikai gabus vaikas nebus pastebėtas ir ugdomas nuo 5-6 metų, vėliau vystyti talentą šiose srityse bus daug sudėtingiau ar iš viso neįmanoma.
– Smalsumas. Dauguma vaikų ikimokykliniame amžiuje yra tikri „kodėlčiukai“. Tačiau gabių vaikų klausimai yra šiek tiek kitokie – jiems rūpi gilesni dalykai, nei paprastas atsakymas į klausimus „kodėl?“. Jie klausinėja, nes jų poreikis gauti informaciją yra toks natūralus ir stiprus kaip poreikis kvėpuoti. Tad jų klausimai labiau skirti dalyko esmei išsisaiškinti, pavyzdžiui: „Kodėl taip, o ne kitaip?“, „Kas būtų, jei pasikeitų…?“.
– Sugebėjimas pastebėti priežasties-pasekmės santykius ir daryti išvadas. Tokie vaikai domisi alternatyvių modelių ir sistemų kūrimu. Iš jų dažnai galima išgirsti svarstymus: „O kas, jeigu…?“. Vaikai gali pastebėti netikėtus sąvokų ar įvykių ryšius, kurie dažnai sudaro kūrybinių sugebėjimų esmę. Tačiau ir čia gali slypėti pavojus unikalus mąstymas gali  „paklaidinti“ pasirinktame kelyje, kuris gali būti neišmintingas,  beprasmis ir net pavojingas.  Išmintingi suaugusieji sugeba išsaugoti vaikų kūrybiškumą ir lanksčiai pakoreguoti jų pasirinkimą.
– Puiki atmintis. Dalykai, kuriems vaikai yra gabūs, jiems lengvai įsimenami. Geros atminties pagrindas yra ansktyva kalba ir gebėjimas abstrakčiai mąstyti.
– Sugebėjimas klasifikuoti ir kategorizuoti, dažnai pasireiškiantis kolekcionavimo aistra. Tokiems vaikams labiau patinka pertvarkyti, sisteminti turimą informaciją nei didžiuotis nuolatine, tvarkinga kolekcija.
– Turtingas žodynas, sudėtingos sintaksinės struktūros, sugebėjimas suformuluoti klausimus. Šie vaikai su malonumu skaito enciklopedijas, žodynus, sugalvoja įvairiausių žodžių, kurie turi savo prasmę, mėgsta žaidimus ir veiklą, reikalaujančią protinių sugebėjimų.
– Ypatinga dėmesio koncentracija, užsispyrusiai siekia rezultatų tose srityse, kurios jiems yra patrauklios. Įsigilinę į juos dominantį užsiėmimą, tokie vaikai pamiršta viską aplinkui, tačiau, turėdami mažai patirties, dažnai pradeda dirbti darbus, su kuriais niekaip negali susidoroti. Tuomet reikalinga subtili suaugusiųjų pagalba ir supratimas, nepabrėžiant nesėkmių.
– Intuicija, kartais – ypatingi sugebėjimai numatyti, pajausti, ką kitas galvoja, jaučia. Gabuoliai labai jautrūs ne tik žodžiais demonstruojamiems jausmams, bet ir tyla išreikštai įtampai, tvyrančiai aplink juos. Kartais tokie vaikai turi sugebėjimą numatyti įvykius, „skaityti“ kitų mintis. Svarbu, kad suaugusieji reaguotų supratingai ir subtiliai, kad vaikas nesijaustų nenormalus. Mes dar tiek mažai žinome apie įvairius procesus, vykstančius smegenyse, kad negalime visiškai atmesti tokių sugebėjimų galimybės. Juk gali būti ir taip, kad tai, ką mes matome tarsi pro šydą, šie vaikai – labai ryškiai.
– Gyva vaizduotė. Gabūs vaikai kartais  nesugeba atskirti ribos tarp fantazijos ir realybės. Jie taip „suauga“ su savo susikurtais fantazijų objektais, kad kartais tiesiog neaišku kur tiesa, o kur išgalvota istorija. Jų vaizduotė tokia ryški ir turtinga, kad fantastiniame pasaulyje gali sutilpti ir neegzistuojantys draugai, ir trokštamas brolis ar sesutė. Ir suaugę tokie vaikai gyvenime ir darbe išlieka kūrybiški, išradingi, žaismingi. Svarbu, kad suagusieji  neišsigąstų ir negalvotų, kad tai yra psichinis sutrikimas (kaip kartais atsitinka) ir mokėtų nukreipti vaiko vaizduotę tinkama linkme. Pavyzdžiui, galima skatinti vaiką kurti fantastines istorijas ir jas užrašyti arba, dar paprasčiau – įrašyti į garso kastę, o po to iššifruoti ir „išleisti“ jo istorijų knygelę su paties vaiko piešiniais ir padovanoti Kalėdų ar gimtadienio proga.
– Specifiniai mokymosi poreikiai, tempas ir pateikimo būdas. Mokant gabiuosius, itin svarbu žinoti, kad jų mokymosi poreikiai kitokie negu kitų vaikų. Be to, gabieji mokysis greičiau, suvoks problemas suvoks giliau ir plačiau. Labai rimta gabių vaikų mokymo problema yra ta, kad jų mąstymo tobulinimui skiriama daugiau dėmesio negu praktiniams įgūdžiams ugdyti. Pavyzdžiui, pradėjus mokytis rašyti, jų mintys „skrieja“ greičiau negu ranka pajėgia užrašyti. Todėl parašyto darbo turinys gali būti paviršutiniškas, negilus. Tai trikdo mokytojus, nes jie žino, kad šie vaikai geba sklandžiai, įdomiai pasakoti. Šiems vaikams labiau patinka diskutuoti, o ne užrašinėti savo mintis. Kai kurie mokytojai tvirtina, kad šią problemą galima įveikti, jei vaikams būtų leista savo mintis užrašinėti kompiuteriu.

Jei vaikas labai greitai suvokė sąvokos esmę, tai jam reikės labai mažai pastangų (o gal net visai nereikės) išlaikyti ją atmintyje. Jei klasėje yra įvairių sugebėjimų vaikų, gali kilti sunkumų renkantis uždavinio ar problemos pateikimo būdą. Gabiesiems reikės greitesnio tempo jie net galės „peršokti“ tam tikrą mokymosi etapą, kurį kitiems vaikams būtina nuosekliai išmokti. Gabieji dažnai greičiau randa atsakymus negu mokytojas baigia formuluoti klausimą. Ypač skiriasi gabių matematikai vaikų mokymosi tempas. Diskutuojama, ar verta greitinti matematikos mokymosi tempą. Kai kurie mokslininkai siūlo keisti patį mokymosi objektą, t. y. vietoje papildomų matematikos žinių suteikti meninių. Sugebėjimas greitai suvokti idėją ir skubiai daryti išvadas gali ir pakenkti: anksčiau baigęs atlikti užduotis, vaikas visą laiką nuobodžiaus arba pradės išdykauti. Gabiesiems dėstomą medžiagą reikia pateikti giliau ir išsamiau, t. y. sudaryti jiems sąlygas išnagrinėti problemos detales, susieti nagrinėjamą klausimą su kitais dalykais. Tinkamai ugdydami gabiuosius pastebėsime, kad neišvengiamai didės praraja tarp gabiųjų ir kitų vaikų. Ji nebus tokia pavojinga, jei visi klasėje besimokantys žinos, kad kiekvienas jų yra vertingas dėl individualių savo gebėjimų ir nebus lyginamas vienas su kitu. (Takacs, 1986).

Kūrybiškumo ugdymas

Jau seniai pastebėta, kad vien loginių sugebėjimų nepakanka sėkmingai veiklai (tiek mokykloje, tiek universitete, tiek ir darbe). Tad labai svarbu ugdyti vaikų kūrybiškumą, t.y. mokėjimą orientuotis įvairiose situacijoe, spręsti neįprastas užduotis, ieškoti nestandartinių sprendimų. O to išmokyti galima tik patiems susuagusiems būnant kūrybiškiems, nes, akivaizdu – jei suaugusieji nėra kūrybingi įvairiose, taip pat ir kasdieninėse situacijose (nežaidžia kartu su vaikais, nesugalvoja įdomių užsiėmimų, vadovaujasi tik įprastomis taisyklėmis), tai sulaukti to iš vaikų yra mažai tikėtina.

Kūrybiškumą lemia įvairūs veiksniai – tiek asmenybės bruožai, tiek aplinkybės (pavyzdžiui, kokioje šeimoje ar kultūroje augome), tiek mokykloje ar namuose vyraujančios nuostatos apie kūrybiškumą ir tinkamų sąlygų sukūrimas. Svarbiausi yra keturi kūrybiškumą lemiantys veiksniai – vaikystės patirtis, savęs vertinimo įtaka kūrybiškumui skleistis, kūrybinga atmosfera ir motyvacija.

Psichologai pabrėžia, kad gabumai (taip pat ir kūrybiniai) pradeda reikštis jau pirmaisiais gyvenimo metais. L. Nebrzydowskis (1990,cit. pgl. Grakauskaitė – Karkockienė, 2003) tyrė šeimos įtaką vaiko sugebėjimams ir nurodė 16 veiksnių, darančių įtaką intelektiniam vaiko vystymuisi. Tai įvairūs lavinimo būdai, tėvų pavyzdys, situacijos, kuriose reikia savarankiškai apsispręsti, sukūrimas, vaiko įtraukimas į diskusijas, natūralus aplinkos ir įvykių stebėjimas, galimybė patirti sėkmę ir kt. Vaikų sugebėjimai ir kūrybiškumas skleidžiasi tik demokratiškoje socialinėje aplinkoje (tiek mažoje grupėje, tiek visuomenėje), kurioje kiekvienas jaučiasi svarbus, kur gerbiama jo nuomonė, kiekvienas įtraukiamas į bendrą veiklą, sudaromos sąlygos dalytis idėjomis ir mokytis vienam iš kito. Labai svarbi yra teigiamas emocijas užtikrinanti atmosfera, kai vaikai jaučiasi saugiai, jų niekas neskirsto į gerus ir blogus, pastebimi jų skirtumai ir panašumai. Verta atsiminti, kad kiekvienas vaikas turi kūrybinių sugebėjimų, tik reikia juos įžvelgti ir sužadinti.

Idėjos kūrybingumui ugdyti

Naudoti įvairias žadinančias vaizduotę priemones: dažus, molį, tešlą, įvairiausią medžiagą koliažams, pasakas ir poeziją, lėlių teatrą, kaladėles, automobilius, žaislinius gyvūnėlius.
Naudoti įvairiausius būdus, žadinančius vaizduotę ir skatinančius mąstymo sugebėjimus.
Skirti laiko permąstyti veiklą ir pasvajoti.
Padrąsinti vaikus papasakoti apie savo idėjas.
Suteikti galimybę ir sąlygas tam, ką vaikas norėtų sukurti.
Leisti vaikui dirbti originaliai, kitaip negu visi vaikai.
Skatinti individualumą.
Būti subtiliems vertinant rezultatą  vaikas juo gali labai džiaugtis, nors darbas ir neatitiks suaugusiųjų standartų.
Ko nereikėtų daryti?
Naudoti modelių, kuriuos vaikas tik kopijuotų.
Prašyti papasakoti apie savo darbą tai, ko jis nenori papasakoti. Vengti įkyriai klausinėti (galbūt vaikas nepadarė nieko ypatingo, bet tik džiaugėsi galėdamas išreikšti save).
Lyginti vaikų darbus tarpusavyje.
Vertinti ar rašyti pažymius.
Nurodyti ar pasakyti vaikui, kaip atlikti užduotį, nebent jis prašytų pagalbos. Tuomet paskatinti jį atlikti darbą savarankiškai (Pvz., jis nori nupiešti namą, bet nežino kaip. Pakalbėkite su juo apie namą ir paskatinkite nupiešti tai, ką jis prisimena).

Mokymosi stiliai

Mokymosi stilius –  tai pamėgtas mąstymo, informacijos apdorojimo ir supratimo būdas. Daugumai žmonių būdingas vienas iš minėtų mokymosi stilių, nors gali naudotis ir abiem stiliams būdingomis strategijomis. Mokinių, kurie mokosi mėgstamu, jiems labiausiai priimtinu būdu, mokymosi rezultatai yra geresni, todėl mokytojui labai svarbu apie juos žinoti daugiau. (Jensen, 2001).

Gabiesiems dažnai būdingi stipriai išreikšti vieno kurio mokymosi stiliaus ypatumai, dėl to jiems gali kilti tam tikrų sunkumų, jei suaugusieji į tai neatsižvelgia. (cit. pgl. Juknevičenė, 2011). Bus aptariami įvairūs mokymosi stiliai:
Regimasis/erdvinis. Mąstoma vaizdais, geriau išmokstama, kai užduotis pademonstruojama, geriau suvokiama, kai informacija pateikiama vizualiai, apdorojama visa informacija, labiau domimasi visuma nei detalėmis, mėgstamos abstrakčios užduotys, neapibrėžtos situacijos, kuriama sava  struktūra, polinkis improvizuoti, remiamasi intuicija, sprendžiamos pačių sugalvotas problemas, geriau sekasi samprotauti nei apskaičiuoti, į problemas žvelgiama žaismingai (cit. pgl. Juknevičenė, 2011).
Girdimasis/nuoseklus. Mąstoma žodžiais, mokomasi iš klausos, geriau suvokiama, kai informacija pateikiama žodžiu, informacija apdorojama nuosekliai. Girdimojo/nuoseklaus stiliaus mokiniams patinka faktai ir detalės; jie mėgsta tikslias instrukcijas, užduotis atlieka po vieną, nuosekliai, mėgsta struktūrą, yra gerai organizuoti; remiasi logika; būdingas analitinis mąstymas, sprendžia realias problemas, mėgsta konkrečias užduotis, kur yra vienas teisingas atsakymas (cit. pgl. Juknevičenė, 2011).
Aktyvus ir reflektuojantis mokymosi stiliai. Mokiniai, pasižymintys aktyviu mokymosi stiliumi, yra įsimena ir apdoroja informaciją  veikdami aktyviai – mokydamiesi naujos informacijos, jie yra linkę diskutuoti su kitais, aiškinasi informacijos kilmę, reikalingumą, prasmę. Pagrindinė frazė – „Pabandykim ir įsitikinsim, kaip tai veikia“. Mokiniai, pasižymintys reflektuojančiu mokymosi stiliumi yra linkę pradžioje apdoroti informaciją  individualiai, o vėliau ja pasidalinti su kitais. Pagrindinė frazė –„Pirma pagalvokim, o tik po to veikim“.Ramus sėdėjimas klasėje pamokos metu,  – ypač sunki užduotis abiems mokymosi stilių  tipams, tačiau aktyvaus mokymo stiliaus mokiniams – ypatingai. Priklausomybė vienam ar kitam mokymosi stiliui gali būti: stipri, vidutinio stiprumo arba silpna. Šių dviejų mokymosi stilių priklausomybė yra derintina ir patartina. Daugelyje situacijų pradžioje svarbu  pasinaudoti reflektuojačiu stiliumi – t.y. pagalvoti apie situaciją ir tada jau taikyti aktyvų stilių – t.y. veikti jau  negalvojant (Felder, Soloman, 2011).
Jutiminis (sensorinis) ir intuityvusis mokymosi stiliai. Mokiniai, pasižymintys jutiminiu mokymosi stiliumi yra linkę  nesigilinti priežastinius ryšius bei ieškoti naujų galimų sprendimo būdų. Šio tipo moksleiviai mėgsta spręsti problemas jau patikrintais ir patikimais metodais, susierzina susidurę su naujovėmis, netikėtomis situacijomis, nemėgsta kartojimo, repeticijų. Jutiminio stiliaus mokiniai yra atidūs  ir kantrūs detalėms, gerai įsimena faktus, atlieka laboratorinius, atidumo reikalaujančius darbus, nemėgsta užduočių, kurių nebūtų galim pritaikyti realiame gyvenime, praktikoje. Intuityvaus mokymosi stiliaus atstovai labiau linkę ieškoti naujų galimybių, sprendimo būdų, ryšių  besimokydami naujo dalyko. Šio tipo moksleiviai labiau linkę išbandyti naujus mokymo metodus, yra pakantesni netikėtumams. Mokiniai  greičiau įsisavina naują informaciją, jiems labiau sekasi spręsti abstraktaus mąstymo reikalaujančias užduotis, tačiau nemėgsta užduočių, reikalaujančių rutininio skaičiavimo, ilgai trunkančio įsiminimo užduočių. Jutiminio mokymosi stiliaus mokiniai  labiau praktiški ir atidūs  lyginant su intuityvaus mokymosi stiliaus mokiniais. Tačiau pastarieji pasižymi didesniu darbo greičiu ir darbų novatoriškumu negu jutiminio mokymosi stiliaus atstovai.
Priklausomybė vienam ar kitam mokymosi stiliui gali būti: stipri, vidutinio stiprumo arba silpna. Efektyviam mokymui/si svarbu derinti abu mokymosi stilius. Jeigu  bus „skatinamas“ tik intuityvusis stilius, didės tikimybė, kad, atlikdami atidumo reikalaujančias užduotis mokiniai padarys daugiau klaidų. Tačiau, jei bus remiamasi tik jutiminiu mokymosi stiliumi, tikėtina, kad  mokiniai per daug susikoncentruos į rutiniško atlikimo reikalaujančią (skaičiavimo, gramatikos ir kt.) medžiagą ir negalės į užduotį žvelgti abstrakčiai ir novatoriškai (Felder, Soloman, 2011).
Vizualinis ir verbalinis mokymosi stiliai. Vizualinio mokymosi stiliaus atstovai labiau linkę prisiminti ir įsiminti informaciją, kurią jie mato – paveikslai, diagramos, lentelės, filmai, demosntracijos. Verbalinio mokymosi stiliaus atsovai labiau linkę koncentruotis į žodinę (rašytinę, sakytinę) informaciją informaciją. Tačiau daugiausia informacijos įsimenama naudojant ir derinant abu mokymosi stilius – vizualinį ir verbalinį. Mokyklose vis dar mažai informacjos pateikiama vizualiai, dauguma mokytojų tebetaiko popieriaus/lentos – pieštuko/kreidos metodą, kuris nėra toks veiksmingas, nes, kaip rodo tyrimai, dauguma mokinių – vizualinio mokymosi stiliaus atsovai ir jeigu būtų sudaromos tinkamos sąlygos mokyklose,  dėstoma informacija būtų pasisavinama efektyviau (Felder, Soloman, 2011).
Nuoseklus ir visuotinis(globalus) mokymosi stiliai. Nuoseklaus mokymosi stiliaus atstovai labiau linkę mokytis nuosekliai, detaliai, vienos užduoties atlikimą derindami su prieš tai buvusios. Mokiniai nuosekliai vykdo užduotis, sprendimo ieško nuodugniai, apsvarstydami, atsižvelgdami į buvusios užduoties rezulatą.Visuotinio(globalaus) mokymosi stiliaus atstovai labiau linkę mokytis naudodamiesi šiuolaikinėmis technikos priemonėmis, įsimena bendrus, abstrakčius dalykus, pernelyg nesigilindami į detales. Mokiniai  sudėtingas problemas sprendžia greitai, tačiau dažnai paviršutiniškai, sunku atsekti detales, loginę seką (Felder, Soloman, 2011).

                       Ką turėtų žinoti mokyojas?
Dauguma mokinių mokosi kitaip nei jūs.
Kiekvienas mokinys turi savo, individualų mokymosi stilių.
Nė vienas mokymo metodas ideliaii netiks visiems klasės mokiniams.
Negalima visą laiką taikyti to paties mokymosi stiliaus klasėje (Learning styles, 2011)

Psichosocialiniai gabių vaikų ypatumai

Duomenys apie psichosocialinius gabiųjų ypatumus yra prieštaringi. Vieni autoriai teigia, kad gabių vaikų socializacijos procesas yra sudėtingesnis, nes jų interesai, vertybės, gebėjimai ryškiai skiriasi nuo kitų vaikų. Kiti tyrimai rodo, kad gabiems vaikams socializacijos sunkumų iškyla tiek pat kiek įprastų gebėjimų vaikams, arba, netgi priešingai – gabių vaikų socialinė raida yra spartesnė (Gross, 2004).

Taip pat labai svarbu, kaip patys gabieji vertina savo gebėjimus ir kokia jų savaivertė. Tyrimai rodo, kad tų gabių vaikų, kurių savivertė yra žema, akademiniai pasiekimai taip pat yra žemesni (Whitmore, 1980; Tannenbaum, 1983; Davis, Connell, 1985, cit. pgl. Gross, 2004).

Pasak  Takacs (1986), gabiems vaikams dažniausiai yra būdingi šie ypatumai:
1. Teisingumo jausmas, kuris pasireiškia labai anksti. Vaikai jautriai reaguoja į neteisybę jų ar kitų žmonių atžvilgiu ir kovoja dėl tiesos, neretai susipykdami ar įsiveldami į konfliktus. Svarbu, kad suaugusieji nelaikytų savęs „aukštesniais“, daugiau išmanančiais ir nebūtų įsitikinę, kad jų žodis turi būti paskutinis. Taip, akivaizdu, bus greitai nuslopintas vaiko noras ieškoti tiesos, jis neišmoks ieškoti argumentų, tinkamai ginti savo nuomonės. Todėl svarbu mokyti vaikus tinkamai ginti savo nuomonę, diskutuoti.
2. Asmeninė vertybių sistema dažnai būna labai „talpi“. Jie labai jautriai išgyvena dėl visuomenėje pasitaikančių neteisybių, kelia didelius reikalavimus sau ir kitiems, gyvai atsiliepia į kvietimą kurti teisingumą, harmoniją, gėrį. Pvz., išgirdę apie badaujančius pasaulio vaikus, gali prašyti  tėvų ką nors daryti, o patys nuspręsti  atiduoti visa, ką turi. Tai gali kelti aplinkinių pašaipas, kurios skaudins vaiką. Svarbu, kad suaugusieji tinkamai kalbėtųsi su vaiku, kokias problemas jis gali išspręsti šiandien ir kokius būdus geriausia pasirinkti. Galima pasakyti, kad visų savo sutaupytų pinigų atidavimas kenčiantiems neišspręs esamos problemos, tačiau dalis pinigų gali šiek pagerinti kitų žmonių padėtį. Arba galima kartu su vaiku  padėti žmonėms, kuriems reikalinga pagalba (nebūtinai materialinė). Galima pasikalbėti su vaiku apie tai, kad jis, jei ruošis jau dabar, užaugęs galės tapti geru savo srities specialistu, kuris galės daryti įtaką globalioms problemoms spręsti.
3. Santykių su bendraamžiais ypatumai. Santykių su bendraamžiais sunkumai ypač neramina gabių vaikų tėvus ir mokytojus, kadangi tarpasmeniniai ryšiai svarbūs tiek prisitaikant mokykloje, tiek darbe. Šie ryšiai pradedami megzti dar darželyje, be to, tyrimai rodo, jog geri santykiai su kitais vaikais darželyje yra susiję su teigiamu požiūriu į mokyklą, taip pat kad vaikai, turintys mažiau draugų, pasižymi didesne rizika nelankyti mokyklos. J.T.Webb ir kt. (cit. pgl. Juknevičienė, 2011) teigia, kad gabiems vaikams gali būti sunku susirasti draugų. Darželyje jie žaidžia sudėtingesnius žaidimus nei kiti vaikai, linkę sugalvoti naujas taisykles, taip pat ir išimtis toms taisyklėms, o tai gali atstumti kitus vaikus. Pradinėje mokykloje dėl skirtingų interesų gabus vaikas gali jausti atskirtį nuo bendraklasių. Jis gali nesuprasti, kodėl kiti vaikai nemoka žaisti šachmatais arba neskaito knygų. Tipiška gabaus vaiko reakcija į šią situaciją bus dar didesnis susidomėjimas knygomis. Toks vaikas gali atsisakyti prisijungti prie bendraamžių žaidimų ir pasinerti į knygos herojų išgyvenimus.

Dažnai gabus vaikas ieško draugų tarp vyresnių vaikų ar tarp suaugusiųjų. Suaugusieji paprastai tam nepritaria ir skatina tokį vaiką susidraugauti su bendraamžiais. Tokiu būdu gabus vaikas pasmerkiamas vienatvei. J.T.Webb ir kt. (cit. pgl. Juknevičienė, 2011) apžvelgti tyrimai rodo, kad gabių vaikų išgyvenama vienatvė ir bendraamžių atstūmimas gali turėti neigiamą įtaką jų socialinei ir emocinei raidai. Vėlesniame amžiuje gabiems vaikams iškyla kitokio pobūdžio problemų dėl santykių su bendraamžiais. Norėdamas „pritapti“ prie bendraamžių ir neišsiskirti, vaikai neretai nustoja ugdyti savo gabumus.

Gabūs vaikai paprastai būna jautrūs ir dirglūs, jei nesugeba ko nors atlikti. Jų interesai dažnai labai skiriasi nuo daugumos vaikų, jie jaučiasi nesuprasti ir „kitokie“. Kartais juos atstumia bendraamžiai ir tai gali atsiliepti jų savęs vertinimui. Svarbu prisiminti, kad suaugusiems tenka svarbiausias vaidmuo, ugdant sveiką savęs vertinimą ir visavertiškumo pajautimą. Suaugusieji  turėtų rasti galimybių, kad vaikas bent kartais pabūtų tarp panašių gabumų vaikų, kur būtų suprastas ir galėtų pasidalinti savo idėjomis. Tai gali būti, pavyzdžiui, vasaros stovyklos gabiems, užklasinė veikla (tačiau neperkraunant vaiko ir būtinai atsižvelgiant ir į jo poreikius, interesus, sveikatą).

Mokyklos parinkimas taip pat vaidina nemenką vaidmenį. Jei klasėje, kurioje mokosi gabus vaikas, susiformuoja neigiama klasės draugų nuostat ( gerai mokytis yra „gėda“), klasės draugai  į žiniuką, proto bokštą reaguoja neigiamai, visi pravardžiuoja jį „moksliuku“,  gabus vaikas, neturėdamas kitos vietos, kur jaustųsi gerai ir galėtų tobulinti savo gebėjimus, greit praras motyvaciją mokytis. Klasės draugai kartais taip elgiasi nes jiems atrodo, kad gabuolis būtinai nori išsiskirti iš visų.
4. Elgesio problemos klasėje. Mokytojų ir vaikų nepasitenkinimą gali sukelti gabių vaikų sugebėjimas greičiau negu kiti vaikai atsakyti į mokytojo klausimą, noras pertraukti pašnekovą, nesugebėjimas vesti dialogą (dėl nekantrumo išklausyti kitus), spontaniškumas, įprotis pataisyti pašnekovą ir t. t. Įdomus yra įpročio pataisyti pašnekovą aiškinimas. Manoma, kad gabūs vaikai ypač nori būti teisūs ir teisingi, o suklydę labai kenčia ir jaudinasi. Todėl jiems gali atrodyti, kad ir kiti žmonės bijo suklysti, nori sužinoti tiesą. Tad vos pajutę, kad kiti klysta, skuba išgelbėti juos nuo klaidos negalvodami, kad pataisytajam gali būti nemaloniau išgirsti viešą pastabą, negu suklysti. Žinoma, mokyti vaikus iš mandagumo kartoti kito klaidas taip pat nesiūloma.

Gabūs vaikai, turėdami greitą orientaciją, iš karto pagavę pasakojimo ar anekdoto esmę ir pabaigą, patys skuba papasakoti panašius išgyvenimus, dažnai dar gyviau ir įdomiau. Tai irgi gali sukelti nepasitenkinimą ir antipatiją.

Poreikis būti pripažintam. Šis poreikis būdingas visiems žmonėms, tačiau gabiesiems ypač svarbus įvertinimas. Vertinti reikėtų konkrečiai, už tai, ką jis tikrai padarė puikiai (pavyzdžiui, vietoj „tu šaunuolis“, geriau sakyti „Tavo idėja ir kaip tu ją įgyvendinai, verta dėmesio ir yra netikėta, įdomi“).

Nepakantumas autokratiniam vadovavimo stiliui (kartais dar vadinamas imperatyviu, t. y. paremtu komandomis). Toks bendravimas ugdo pasyvų vaikų paklusnumą, priklausomybę ir konformizmą, o ilgainiui sukelia ir pasyvų priešinimąsi, kai klausoma komandos, bet viskas daroma vangiai ir lėtai. Vaikas atvirai nesipriešina, bet tempia gumą ir teisinasi: Betgi aš dar nebaigiau ir pan. Instruktuojantis (paaiškinantis) arba demokratinis vadovavimo stilius ugdo iniciatyvumą ir tvirtumą. Išklausyti vaiko argumentus visuomet būtina. Jeigu jūsų auklėtiniai nesusiduria su šiomis problemomis, nereikia manyti, kad yra negabūs, nes daugelis gabių vaikų puikiai randa savo vietą visuomenėje.

Aš  vaizdas ir savęs vertinimas. Dažniausiai mes save vertiname taip, kaip buvome girdėję apie save iš mus supančių, reikšmingų mums žmonių. Pavyzdžiui, Tu gali, Esi stiprus, Verkti berniukui gėda, Aš geriau padarysiu negu tu, Esi žioplas ir t. t. Jau nuo pat pirmųjų gyvenimo metų ugdomas pasitikėjimas savo jėgomis. Jei vaikas dažnai girdi apie save nuvertinančius aplinkinių teiginius, jo savivertė bus menka.

Apibendrinimas. Galima teigti, kad gabūs vaikai pralenkia  savo bendraamžius beveik visais raidos parametrais. Jie gali lengviau prisitaikyti socialinėje ir emocinėje srityse, lengviau mokosi ir geriau supranta medžiagą, ilgiau sugeba koncentruoti dėmesį, jų žodynas turtingesnis, jie greičiau išsprendžia įvairias užduotis ir labiau linkę abstrakčiai mąstyti. Gabūs vaikai priešinasi reikalavimui paklusti (konformizmui) ar kalimui, griežtai disciplinai, labiau linkę varžytis ir būti nepriklausomi, išsiskiria aukštais socialiniais idealais, turi tikslą, yra smalsūs, trokštantys pažinti ir sužinoti, išradingi, atkaklūs, labiau linkę į kūrybą ir jautresni žmonių nuotaikoms, turi humoro jausmą ir aštriau reaguoja į neteisybę. Srityse, kuriose akivaizdžiai išryškėja jų sugebėjimai, išsiskiria ne tik aukštu atlikimo lygiu, būdingu vyresnio amžiaus vaikams, bet ir pačiu darbo procesu, o rezultatai dažnai būna unikalūs. Taigi gabūs vaikai išsiskiria asmenybės savybėmis, kognityviniais ir psichosocialiniais vystymosi aspektais.

Susisiekite su mumis!

Jei turite Jums rūpimų klausimų, susijusių su svetainėje pateikta informacija ar pačia organizacija, esame pasiruošę į juos atsakyti.

Sending

©2019 Gabiųjų ugdymo centras. Sprendimas: VšĮ „Process Lab“ Solo Systems

Log in with your credentials

or    

Forgot your details?