Gabiųjų atpažinimas

Pastaraisiais metai požiūris į gabumus keičiasi – jei anksčiau svarbiausiu dalyku buvo laikoma IQ, tai dabar gabumai suprantami kaip įvairialypis reiškinys, priklausantis nuo įvairių veiksnių – gebėjimų, asmenybės savybių, motyvacijos ir kt. Tuo nesunku įsitikinti analizuojant įvairius gabumų modelius (pavyzdžiui, Sternbergo Triarchinis gabumų modelis (1997), Renzulli Trijų žiedų modelis (2005), Tanenbaum psichosocialinis gabumų modelis, Gagne ir kt. (cit. pgl. Gray, 2009).

Dauguma autorių sutinka (Coleman, 2003; Ralph, 1996; Rogers, 2002, cit. pgl. Gray E., Favaro P., 2009), kad identifikuojant gabiuosius, svarbu laikytis multidimensinio požiūrio, t.y. atsižvelgti į įvairius veiksnius, nuo kurių priklauso gebėjimų sklaida ir raida. Siūloma tyrinėti intelektinius ir akademinius gebėjimus, interesus, kūrybinį mąstymą, motyvaciją, asmenybės savybes, bendravimo/lyderystės gebėjimus. Be to, būtina žinoti, kad gabumų atsiskleidimui ir pripažinimui gali kliudyti įvairios kliūtys: socioekonominis statusas (neturtingų tėvai, asocialios šeimos ir pan.), kultūriniai-tautiniai-rasiniai skirtumai (dažnai iškylantys kalbos, kuria mokomasi sunkumai, aplinkinių požiūris ir nusotatos ir kt.), įvairūs sutrikimai (klausos, regos, elgesio ir kt.)

  Gabumų pasireiškimo sritys (Takacs, 1986)
Gebėjiami gali pasireikšti vienoje ar keliose išvardintose srityse.

Intelektinė sritis. Gabūs vaikai paprastai išsiskiria mąstymo aštrumu, pastabumu, atmintimi, dideliu smalsumu, dažnai visa galva pasineria į jam patikusią veiklą, noriai ir lengvai mokosi, sugeba sklandžiai reikšti savo mintis, žinias sugeba pritaikyti praktikoje, žino tiek daug, kad jo bendraamžiai net neįtaria, išsiskiria sugebėjimu spręsti užduotis.

Akademiniai pasiekimai. Skaitymas: labai mėgsta skaityti, kalba vaizdžiai (turtingas žodynas), naudoja sudėtingas sintaksines struktūras; ilgai išlaiko dėmesį, kai jam kas nors skaitoma; supranta ir ypač gerai įsimena skaitomą dalyką; sugeba ilgai išlaikyti atmintyje įvairius simbolius, raides bei žodžius; pats gerai skaito.

Matematika: labai domisi skaičiavimu, matavimu, svėrimu ar objektų klasifikavimu (sutvarkymu); išmano apie laiko ir pinigų matavimo vienetus (laikrodžiai, kalendoriai); dažnai naudoja matematines sąvokas ir žinias per pamokas, nieko bendra neturinčias  su matematika.

Gamtos mokslai: atkreipia dėmesį į reiškinius ir daiktus, domisi (arba sugeba) klasifikuoti; ilgai išlaiko dėmesį tyrinėdamas reiškinius, susijusius su gamta ar gamtos reiškiniais; dažnai užduoda klausimus apie daiktų kilmę ir funkcijas; domisi gamtos mokslo tyrimais ir eksperimentais; rodo pralenkiantį jo amžiaus sugebėjimą suvokti priežasties ir padarinio santykius; gerai suvokia abstrakčias sąvokas.

Kūrybiškumas. Vaikas ypač smalsus ir linkęs tyrinėti, pasineria į mėgstamą veiklą ar darbą; būdinga didelė energija (produktyvumas ar išreikštas interesas daugybei ar keletui dalykų); vaikas išradingas vaizduojamosios veiklos srityje, žaidimuose ar naudodamasis idėjomis ir įvairia medžiaga; dažnai išsako įvairiausių pasiūlymų konkrečioje situacijoje; sugeba įvairiais požiūriais pažvelgti į problemą ar pasinaudoti įvairia medžiaga (lankstumas); sugeba kurti originalias idėjas arba surasti originalų sprendimą; mėgsta tobulumą ir tikslumą taikomojo meno srityje bei žaidimuose.

Bendravimas ir lyderiavimas. Vaikai lengvai adaptuojasi naujose situacijose; kiti vaikai pirmiausia jį renkasi žaidimo ar kitos veiklos partneriu; prie kitų žmonių išlaiko pasitikėjimą savimi; turi polinkį vadovauti žaidimams ar kitų vaikų užsiėmimams; lengvai bendrauja su kitais vaikais ir suaugusiaisiais; siūlo idėjas ir suranda užduočių sprendimus; imasi asmeninės atsakomybės srityse, apie kurias bendraamžiai dar mažai tenutuokia; į jį dažnai kreipiamasi patarimo ar pagalbos.

Meninė veikla. Vaizduojamasis menas: vaikas rodo ypač didelį susidomėjimą vizualia informacija; tai, ką pamato, įsimena su menkiausiomis smulkmenomis; daug laiko praleidžia piešdamas ar lipdydamas; rimtai žiūri į savo užsiėmimą ir jaučia didelį malonumą; išryškėja jo amžiaus vaikams nebūdingi sugebėjimai; originaliai naudoja meninės išraiškos priemones; eksperimentuoja naudodamas tradicines medžiagas ar priemones; sąmoningai kuria piešinio ar paveikslo kompozicijas, jo kūriniams būdingas detalumas; darbai skiriasi savo kompozicija, konstrukcija ir spalvomis; darbai originalūs ir pasižymi individualumu.

Muzika. Vaikas rodo ypatingą dėmesį muzikiniams užsiėmimams; jautriai reaguoja į muzikos pobūdį ir garsus; lengvai pakartoja trumpas muzikines ištraukas; vos išgirdęs pirmuosius garsus, atpažįsta muzikinį kūrinį; su malonumu pritaria dainuojantiems; pasako, kuri nata iš dviejų aukštesnė, kuri žemesnė.

Sportas. Vaikui labai patinka veikla, reikalaujanti subtilių bei tikslių judesių; pasižymi gera regos ir motorikos koordinacija; mėgsta judėti (bėgioti, šokinėti, šliaužioti); platus judesių diapazonas (nuo lėtų prie greitų, nuo banguojančių prie staigių); puikiai išlaiko pusiausvyrą, atlikdamas įvairius judesius (ant buomo, tramplino); labai gerai valdo kūną (startuodamas, sustodamas, tikslingai keisdamas kryptį ir pan.); pasižymi ypatinga fizine jėga, dar nebūdinga jo amžiui, išsiskiria pagrindinių judėjimo įgūdžių išsivystymu (ėjimas, bėgimas, šliaužiojimas, sugebėjimas mesti ir gaudyti daiktus).

Gabiųjų ugdymas
Vienas iš svarbiausių dalykų– „išplėsti“, paspartinti vaiko galimybes, arba pasak Vygotskio, orientuotis į „artimiausio vystymosi zoną“, t.y. padėti vaikui pasiekti tai, ko jis pats šiandiensavo jėgomis dar negali pasiekti. Tam geriausiai gali padėti tinkamos užduotys/mokymo medžiaga, kuri būtų įdomi, tačiau ne per lengva, bet ir  ne per sunki, kad keltų vaikams frustraciją (Leavitt, 2007).

Mokslininkai (Gage ir Berliner, 1994; Southern, Jones ir Stanley, 1993, cit. pgl. Narkevičienė ir kt., 2002) nurodo tris ugdymo turinio įsisavinimo ir pateikimo prasme naudojamas gabių vaikų mokymo strategijas – diferencijavimą ir spartinimą ir praturtinimą. Kiti autoriai kalba apie grupavimą pagal gabumus (Leavitt, 2007).

Diferenciijavimas – kai skirtingų gebėjimų mokiniams sukuriamos „skirtingos“ sąlygos – parenkamos atitinkamos užduotys ir pan.), nes vieism vaikams netinka vienodi mokymo metodai, programos, užduotys. Mokytojai parenka mokymo medžiagą, užduotis, metodus taip, kad jie kuo labiau atitiktų individualius kiekvieno vaiko poreikius (Tomlinson, 1999). Diferencijuojant mokinius, būtina žinoti, ką kiekvienas jų jau žino, kokie jų poreikiai, interesai, mokymosi stilius. Tik atsižvelgus į tai, galima kelti adekvačius  mokymosi tikslus, individualiai parinkti tinkamas užduotis, skirstyti į grupes, taikyti mokymo metodus ir pan. Intelektiniai gebėjimai nėra statiški, juos būtina vystyti, todėl mokymasis negali būti nei per sunkus, bet negali būti ir per lengvas. Vaikai turi patirti sėkmę, bet nenuobodžiauti. Taip pat labai svarbu, kad vaikai galėtų patys psirinkti iš keleto užduočių, kurios jiems įdomiausios, atitinka jų mokymosi poreikius, interesus, mokymosi stilių ir pan. (pavyzdžiui, tam tikra tema sukuriamos kelios uzduotys, kurias galima atlikti individualiai ar grupelėje, naudojant skirtingus įgūdžius, pavyzdžiui, rašymo, piešimo ar dramos).

Kuriant diferencijuotą programą atsižvelgiama į mokymo/programos turinį (idėjas, sąvokas, informacijos pateikimą ir faktus), procesą (kaip, kokiais metodais dėstomas turinys) ir rezultatą  (ką mokinys turi suprasti ir išmokti). Taip pat turi būti sukurta mokymuisi palanki  aplinka, kurioje besimokantysis nebūtų kritikuojams, baudžiamas, nuvertinamas. Diferencijuota mokymo programa gali padėti greičiau, įdomiau, naudojant įvairesnius metodus mokyti ir išmokti. Mokymasis vyksta tiek individualiai, tiek grupėse (Procedural Guide for gifted education, 2011).

Nėra vieno teisingo atsakymo ar metodo, kaip reikia diferencijuoti mokymąsi, tačiau svarbu atsiliepti į kiekvieno vaiko akademinius ir emocinius poreikius, o mokytojas turi „nutiesti tinkamiausius kelius“ skirtingiems mokinių gebėjimams, interesams ir mokymosi poreikiams. Taip vaikai galės pasirinkti ir eiti tinkamiausiu jiems keliu.

Apibendrinus galima teigti, kad diferencijuojant mokymo turinį nurodomos keturias galimybės, kaip mokytojas gali diferencijuoti mokymą, dirbdamas mišriose gabumų požiūriu klasėse:
teikti mokiniams skirtingas pagal sudėtingumo lygį užduotis;
teikti bendras užduotis, bet reikalauti skirtingo jų atlikimo lygio;
teikti vaikui galimybę įsisavinti kursą jo paties tempu;
teikti vaikui papildomas užduotis, siekiant praplėsti žinias ir įgūdžius (cit. pgl. Narkevičienė, 2002)

Spartinimas (angl. – acceleration) – tai paspartintas mokymasis, atitinkantis vaiko gebėjimus. Tai mokymasis, kai vaikui sudaromos sąlygos greičiau „pereiti“ per įprastą to amžiaus vaikams programą, ir pradėti mokytis pagal tą, kuri labiau atitiktų jo gabumus, poreikius ir labiau motyvuotų. Tačiau aksceleracija tai nėra vaiko stūmimas, spaudimas ar prievartinis mokymas (Colangelo, 2004, cit. pgl. Leavitt, 2008).

Spartinimo formos gali būti: ankstyvas mokymas; „peršokimas į aukštesnė klasę; didesnis medžiagos kiekio įsisavinimas per trumpesnį laiką; greitesnis turinio išdėstymas (aukštesnės klasės programa); turinio praturtinimas (papildomos ir kūrybinės užduotys, kol kiti nagrinėja susijusias temas); turinio tobulinimas (sudėtingesnė informacija pagal programą), papildoma pamoka, užklasinė veikla ir pan; naujas turinys (ko mokykloje dar nėra).

Šios formos gali būti efektyvios, tačiau reikia atsižvelgti į vaiko asmenybinius ypatumus, socialinius gebėjimus ir pan. Svarbu ir tai, kad toks mokymasis bus efektyvus tik tada, kai jis bus individualiai pritaikytas ir atitiks prigimtinius, natūralius kiekvieno vaiko gebėjimus, interesus, emocinę, socialinę brandą. Kitaip tariant, tikslas yra „pritaikyti“ udgymo programą (pasirenkant tempą, įsisavinamą medžiagos kiekį, metodų tinkamumą ir pan. Pagal kiekvieno gebėjimus ir asmenybės ypatumus) konkrečiam vaikui taip, kad ji labiausiai tiktų jo gabumams atskleisti ir vystyti. Kartais gabūs vaikai nenori papildomų užduočių, nes tenka dibrti daugiua nei kitiems vaikams klasėje (dėl motyvacijos stokos, užduočių pobūdžio, per didelių krūvių…). Todėl kartais geriau parengti ne papildomas individualias užduotis, kurios gali sumažinti motyvaciją dirbti daugiau/sparčiau, bet įdomias, „apdovanojančias“, pavyzdžiui, projektines užduotis.

Apibendrinus galima teigti, kad spartinimas gali būti tokių rūšių (Southern, Jones ir Stanley, 1993, cit. pgl. Narkevičienė ir kt., 2002; Narkevičienė, 2007): ankstyvesnis priėmimas į mokyklą, akademinių metų “peršokimas,” kai vaikas mokosi visų ar tam tikrų dalykų su vyresniais vaikais, atskirų mokomųjų dalykų mokymasis su vyresniais pagal amžių vaikais, turinio įsisavinimo spartinimo, kai vaikas kartu su kitais bendraamžiais mokosi aukštesniu lygiu, nuolatinio progreso. Šiuo atveju moksleiviui yra duodama atitinkama mokomoji medžiaga, kai tik jis jai yra pasirengęs.

Praturtinimas. Mokant gabius vaikus, nepakanka vien intensyvinti mokymosi tempą, praplėsti ir praturtinti mokymo turinį, jį diferencijuoti. Siekiant padėti pilnai atsiskleisti gabių vaikų potencialiosioms galioms, reikia keisti ne tik mokymo turinį, bet ir jo įsisavinimo organizavimo metodus (Narkevičienė ir kt., 2002).

Grupavimas pagal gebėjimus. Kai gabūs vaikai grupuojami pagal gebėjimus pagal jiems pritaikytą, dažniausiai spartesnio mokymosi, programą (Gray E., Favaro P., 2009; Narkevičienė, 2007). Vieningos nuomonės apie tai, ar gabiuosius mokyti geriau atskirose klasėse ar kartu su įvairių gebėjimų vaikais, nėra. Kai kurių autorių nuomone (Kulik, Kulik, 1992; Kulik, 1993;   Slavin, 18987; cit. pgl. Gray E., Favaro P., 2009), efektyviausias gabiųjų ugdymas vyksta grupuojant vaikus pagl jų gebėjimus, t.y. homogeninėse grupėse, nes mišriose klasėse, kuriose mokosi įvairių gebėjimų vaikai neįmanoma skirti pakankamai dėmesio, kiek mokytojai noretų ir galėtų. M. U. M. Gross (2004), žymios gabumų tyrėjos iš Australijos nuomone, gabiųjų mokymas atskirai nuo kitų vaikai gali turėti neigiamas, ypač socialines, pasekmes, nes taip sukuriamos nerealūs ir kartais destruktyvūs lūkesčiai. Todėl siūloma gabiuosius mokyti kartu su kitais vaikais (Gross, 2004).
Nurodomos pagrindinės sąlygos, reikalingos gabiųjų ugdymui:
Vaikai atrenkami pagal gebėjimus ir turi galimybę mokytis su panašių gebėjimų vaikais;
Su jais dirba specialiai tam parengti ir atsidavę mokytojai;
Mokoma pagal specialiai parengtą programą;
Atsižvelgiama į akademinius, emocinius ir socialinius vaikų poreikius;
Mokiniai skatinami atsižvelgti į savo interesus ir išnaudoti savo gebėjimus bei tobulinti įgūdžius tam, kad maksimaliai atskleistų, išlavintų ir panaudotų savo potencialius gebėjimus (Gray E., Favaro P., 2009).

Gabiųjų ugdymas kelia naujus iššūkius ir užduotis, nes akivaizdu, kad nėra vieno, visiems tinkančio gabumų modelio, tyrimo metodo nei „tobulos“, kiekvienam gabiam vaikui tinkančios ugdymo programos, nes kiekvienas gabus vaikas yra individualus, – tiek savo gebėjimais, tiek asmenybės savybėmis, patirtimi bei įgūdžiais.

Susisiekite su mumis!

Jei turite Jums rūpimų klausimų, susijusių su svetainėje pateikta informacija ar pačia organizacija, esame pasiruošę į juos atsakyti.

Sending

©2019 Gabiųjų ugdymo centras. Sprendimas: VšĮ „Process Lab“ Solo Systems

Log in with your credentials

or    

Forgot your details?