ENTėvų vaidmuo/įtraukimas ugdant gabius vaikus (Leavitt, 2001)
Tėvų vaidmuo ugdant gabiuosius – labai svarbus, nes šeimos įtaka ilgalaikiams vaiko pasiekimas/rezultatams yra svarbesnė negu mokytojų. Todėl tėvai gali sudaryti kuo tinkamesnes sąlygas gabumų vystymuisi, t.y.:
- palaikyti vaiką –vertinti jo gabumus, interesus, ugdyti savimonę;
- mokyti sumanumo, vikrumo, miklumo, ugdyti erdvinį mąstymą, atmintį, mokyti spręsti socialines problemas;
- mokyti socialinių ir kt. įgūdžių;
- plėsti, skatinti pasaulio, egzistuojančio už mokyklos ribų, suvokimą, ypač remiantis klasikiniais pavyzdžiais, klasika.
Tėvų įtraukimas (Leavitt, 20011). Kaip galima įtraukti tėvus?
- Sudaryti tėvų „palaikymo“ ugdant gabumus grupes (neretai JAV mokyklose yra tokios neformalios tėvų grupės, kurios kartu su mokykla dalyvauja sprendžiant mokymų programų,gabiųjų ugdymo problemas).
- Kviesti dalyvauti gabiųjų konferencijose.
- Skatinti pagal galimybes finansuoti gabiųjų ugdymui skirtus renginius, veiklą (ekskursijas, parodas, stovyklas…).
- Įtraukti į vaikų ugdymo procesą, kviečiant savanoriškai dalyvauti juos įvairioje mokyklos/klasės intelektinėje veikloje (supažindinti su savo veiklos/tyrimų/karjeros specifika, tapti patarėju/pagalbininku mokantis jiems žinomus dalykus ir pan.).
- Skatinti palaikyti/padrąsinti savo vaikus.
- Aprūpinti vaiką reikalinga medžiaga, kurios reikia gabumams ugdyti.
- Surasti savo vaikams tinkamą „grupę“/kitus vaikus, kurie turėtų panašių interesų ir tikslų.
Gabiems ir kūrybiškiems vaikams reikia tėvų emocinio palaikymo ir padrąsinimo, vertybių ir elgesio įvertinimo, taip pat realybės pojūčio įskiepijimo. Tėvai turėtų atsiminti, kad vaikus auginti visuomet sudėtinga, o gabius vaikus dar sudėtingiau. Norėdami padėti atsiskleisti vaikų sugebėjimams, suaugusieji, supantys vaiką, turėtų atsiminti (Takacs, 1986):
- Gabumai pasireiškia labai įvairiai, jokie stereotipai negalioja.
- Vaikų skaičius šeimoje gali turėti įtakos sugebėjimų atpažinimui. Pavyzdžiui, kartais gabūs vaikai nepastebimi, jei šeimoje auga tik vienas vaikas arba jis yra pirmasis ir tėvams neatrodo, kad jis kuo nors gali išsiskirti iš kitų.
- Menkai išsilavinę tėvai kartais nustemba, kad jų vaikai gali mokytis pagal gabiesiems skirtas programas.
- Kartais visuomenėje tvyranti antiintelektualizmo aplinka gali nulemti suaugusiųjų neigiamą požiūrį į talentingus vaikus, kurie dažnai sako: „Aš nenoriu, kad mano vaikas kuo nors išsiskirtų iš kitų. Verčiau tebūna jis normalus ir laimingas toks kaip visi“.
- Neigiamas požiūris į vaiko gabumus neleidžia normaliai rutuliotis nei vaiko sugebėjimams, nei teigiamam savęs vertinimui.
- Suaugusiųjų reakcija turėtų atitikti „aukso vidurį“. Nereikia nei sureikšminti vaiko sugebėjimų, nei ignoruoti ar rodyti nepasitenkinimą.
- Ne visų vaikų sugebėjimai atsiskleidžia vienodai, o kartais ir visai neatsiskleidžia. Ne visi gabūs vaikai pradeda anksti kalbėti, net jei ir turi tam sąlygas. Pavyzdžiui, viena mergaitė iki trejų metų visiškai nekalbėjo, o paskui iš karto prabilo taisyklingais sakiniais. Tačiau mokykloje jos taip pat niekas nelaikė ypač gabia. Mergaitė mokėsi trejetais (pažymiai retai atspindi tikruosius sugebėjimus), nes tik iš mėgstamos matematikos ji gaudavo penketus. O pradinėse klasėse visai ignoravo savo mokytoją, nes pasirodo, ji vadindavo mergaitę jai nepatinkančiu vardu. Vėliau ji sėkmingai dirbo matematikos srityje.
Taigi galima teigti, kad tėvų domėjimasis ir dalyvavimas mokymosi veikloje turi didelę įtaką vėlesniems laimėjimams. Aišku, kad namų aplinkos poveikis šioje ilgoje ir sudėtingoje talentų ugdymo kelionėje yra tik viena visumos dalis, tačiau ji yra lemtinga. Deja, labai dažnai pamirštama, kad tėvai yra pirmieji savo vaikų mokytojai ir turi didžiausią įtaką jų ateičiai. Jie pirmieji įskiepija vertybes, požiūrius, perteikia informaciją ir savo pavyzdžiu moko pasirinkti.