EN„Neverskite vaikų skaityti ir rašyti. Geras mokytojas visuomet tik kviečia… Štai visas pasaulis – eikite ir tirkite jį. Tačiau jūs negalite kviesti vaikų ten, kur patys nesate buvę“. (Graves D., 1983)
Lietuvių kalbos ugdymas siejamas su etnokultūros, dorinio ugdymo bei kitomis integruojančiomis programomis ir harmoningo santykio tarp įvairios kalbinės veiklos rūšių išlaikymo ugdymo procese, teikiant pirmumą mokinių šnekamosios kalbos ugdymui.
Mokydamiesi taisyklingai, prasmingai kalbėti, stengdamiesi išklausyti kitus, siekdami išsiaiškinti jiems svarbius dalykus, gabūs mokiniai visų pirma pamokoje išmoksta atsakyti į mokytojo ir klasės draugų klausimus bei patys pratinasi kelti klausimus. Dalyvaudami vaidinimuose, mokiniai mokosi persikūnyti į kitą veikėją, kalbėti jo balsu, tinkamai intonuoti tariamus sakinius. Skaitydami grožinius ir negrožinius tekstus, vaikų periodiką tobulina skaitymo gebėjimus: skaitymo išraiškingumą, teksto suvokimą. Skaitydami ir analizuodami mokomąją medžiagą, pradeda perprasti skaitymo funkcijas: pažintinę (skaitau, nes noriu sužinoti), mokomąją (skaitau, nes noriu išmokti ką nors praktiškai veikti), estetinę (skaitau, nes malonu skaityti).
Skaitymas, rašymas ir kalbos vartojamas – neatsiejami. Jie yra glaudžiai susiję vienas su kitu. Sudarant užduotis 1-2 klasėms, atsižvelgiama į pagrindines psichologines ir didaktines sąlygas (darbo ir bendravimo atmosferą, motyvaciją, veiklos keitimą tinkamu laiku, individualų požiūrį į mokinių problemas, sistemingą kartojimą, nuolatinį įgūdžių lavinimą). 1-2 klasėse svarbu prašnekinti gabų mokinį, atsižvelgti į kalbinę jo individualybę (kalba tarmiškai, žargonu ir kt.). BP nurodoma, kad reikėtų „skatinti kalbėti prasmingai, konkrečiai, aiškiai, kad kiti supratų ir jiems būtų įdomu klausytis“.
Šio amžiaus vaikai patiria daug naujų įspūdžių, todėl mielai rašo rašinėlius, kuria eilėraščius, daineles, iš kurių galima spręsti apie išryškėjusius gabumus žodinei kūrybai. Kuo labiau vaikas įsisąmonina dalykinį turinį, tuo lengviau jį išreiškia žodžiais ir intonacija. Butkienė O. G. (2004) teigia, kad „tokiame procese svarbus vaidmuo tenka vidinei kalbai, kuri lavėja skaitant gerai parašytas knygas. Kai vaiko vidinė kalba neišlavėjusi, jis sunkiai reiškia savo mintis žodžiais, blogiau rašo rašinėlius“. Kalbėjimas ir kalbiniai sugebėjimai lavina aiškų mąstymą, skatina bendruosius protinius gabumus. Sakytinė kūrybinė veikla – pagrindinė jauniausių pradinukų kūrybos forma. Ji glaudžiai siejama su kitomis kūrybinės veiklos formomis (vaidinimu, piešimu, darbeliais). Tokiai veiklai itin svarbu žaidimo atmosfera, tad sudarant užduotis buvo stengiamasi pateikti skaitymo pratybų, lavinančių kritinį mąstymą, dalykinį smalsumą, kuriamos probleminės situacijos, žadinančios patirtus estetinius įspūdžius.
Lingvistinių gebėjimų turintiems mokiniams pateikiami kūrybiniai darbai derinami su elementariausiomis žiniomis apie kūrybą. Tai leidžia mokiniams geriau suvokti kūrybinės veiklos principus ir plėtoti savo kūrybines galias, o mokytojams – atitinkamai koreguoti jų kūrybinių nuostatų kaitą. Visų svarbiausia, kad vaikas labai norėtų plėtoti savo gabumus ir kiekvieną kartą garsiai sakytų ką ir kaip jis nori atlikti.
3-4 klasėse toliau skatinamas kiekvieno mokinio siekis prasmingai ir taisyklingai kalbėti, tobulinti kalbos išraiškingumą, puoselėjimas individualumas. Tokio amžiaus vaikams svarbūs socialiniai gebėjimai, jie mėgsta diskutuoti, išreikšti savo nuomonę apie perskaitytus kūrinius, girdėtas radijo ar matytas televizijos laidas. BP nurodoma, kad jie „skatinami geriau pažinti knygos sandarą, mokomi susirasti reikiamą informaciją knygose, vaikų enciklopedijose, internete“. Todėl parengtos užduotys skatins atsakymų ieškoti žodynuose, informaciniuose leidiniuose, internete.
Naujausi skaitymo psichologijos tyrimai verčia visai kitaip apibrėžti tai, ką reiškia suprasti rašytinį tekstą. Esmė yra ta, kad skaitytojas ne tik atkuria puslapyje surašytus žodžius, bet ir iš teksto konstruoja mintį. Juo daugiau gabus mokinys turi kokios nors temos žinių, juo geriau gebės spausdintą tekstą suprasti. Jeigu jam žinomi visi žodžiai, kurie tarkime, yra ištraukoje, tuomet mokinys geriau suvoks tekstą. Be to, supratimas labai priklauso nuo mokinio asmenybės ypatybių, pvz.: priežasties, dėl kurios jis tą spausdintą tekstą skaito.
Rašymas siejamas su skaitymu – juo daugiau mokinys skaito vertingų tekstų, juo turtingiau ir vaizdingesne kalba rašo. Tokiame amžiuje pradeda ryškėti mergaičių ir berniukų skirtingi pomėgiai ir poreikiai, todėl skiriant kūrybines rašto užduotis yra į tai atsižvelgiama – leidžiama pačiam mokiniui pasirinkti, kas jam patinka.
Parengtos užduotys apima svarbiausias lietuvių kalbos ugdymosi 3-4 klasėse sritis: kultūrinio ugdymosi pradmenis, meninio ir dalykinio (mokyti jį skaityti ir suprasti šiandien ypač svarbu) teksto suvokimą, programinius kalbos sandaros supratimo, sakinių skyrybos ir žodžių rašybos dalykus.
Užduotys tinkamos įvairiems 3-4 klasių mokinių poreikiams, galioms ir mokymosi stiliams. Bet tai nereiškia, kad mokiniai skirstomi į gabius ir negabius, mokslius ir nemokslius. Svarbiausias tikslas – skatinti mokinius pažinti save, savo gebėjimus ir juos nuolat ugdytis.
Pateikiamos užduotys yra kelių tipų:
1. Pasirenkamojo atsakymo klausimai. Mokinys turi pasirinkti teisingą atsakymą iš kelių atsakymų, pateiktų po klausimu.
2. Atviro tipo užduotys. Mokiniai, remdamiesi savo žiniomis, privalo patys parašyti atsakymus.
3. Rašinys arba pasakojimas žodžiu. Rašinys arba kitas kūrybinis darbas rašomas, atlikus visas kitas užduotis, susijusias su skaitytais tekstais.
4. Lentelės. Labiausiai tinka kalbos sandaros suvokimui apibendrinti.
Parengtos lietuvių kalbos užduotys apima visus ugdymo etapus: paieškos, atpažinimo, nuoseklaus ugdymo, todėl jos yra universalios, tinkančios visiems klasės vaikams, o suformuluoti klausimai leidžia atskleisti individualius gabaus mokinio gebėjimus ir jų lygį, t.y. tą pačią užduotį galės atlikti skirtingų gebėjimų ugdytiniai.
Lietuvių kalbos užduotys yra suskirstytos į koncentrus (1-2 klasėms, 3-4 klasėms), vadovaujantis BP. Taip pat skirstoma į skyrius, orientuojantis į kalbines veiklas, t.y. skaitymą, rašymą, kalbėjimą ir klausymą:
I skyrius – Skaitymas 1-2 klasėse,
II skyrius – Rašymas 1-2 klasėse,
III skyrius – Klausymas ir kalbėjimas 1-2 klasėse,
IV skyrius – Skaitymas 3-4 klasėse,
V skyrius – Rašymas 3-4 klasėse,
VI skyrius – Klausymas ir kalbėjimas 3-4 klasėse.
Kiekviename skyriuje siūloma ugdyti gebėjimus skirtingais būdais, t.y. dirbant individuliai ir grupėmis. Dirbant grupėmis siūloma pabandyti skirtingai formuoti ugdytinių grupes: vienoms užduotims atlikti grupuoti panašių gebėjimų mokinius, o kitoms – skirtingų.
Gabieji mokiniai dažnai greičiau atranda atsakymus nei mokytojas baigia formuluoti klausimą. Todėl dažniausiai jie nuobodžiauja, nes užduotis jau būna atlikę. Todėl yra vengiama klausimų žodžiu arba pateikiami atviri klausimai, į kuriuos nėra vieno atsakymo.
Lingvistinių gebėjimų turintys mokiniai labiau mėgsta diskutuoti, o ne užrašinėti mintis. Problemą išspręsti padeda šiuolaikinės informacinės ir komunikacinės technologijos, pvz., kompiuteris su internetu. Todėl bus užduočių, kurioms atlikti reikės šių technologijų (prie tokios užduoties bus ženklas).
Rengiant užduotis mokymo metodai parinkti tokie, kad atitiktų gabių kalbai mokinių intelektinės ir socialinės raidos lygį, mokymo situacijų, į kurias gali patekti vaikai, įvairovę, o taip pat lavinami pažintiniai mokinių gebėjimai. Ne pati vaizdinė priemonė, o jos sukeltas jutiminis vaizdas yra svarbiausias dalykas pažinimo procese. Vadovaujantis tokia samprata, buvo rengiamos lietuvių kalbos užduotys.
Užduotys sudarytos, atsižvelgiant į mokinių amžių (dėmesio, mąstymo, suvokimo ir kt. ypatumais) bei metodinius kalbos ugdymo principus, taip pat tikimasi, kad atlikta užduotis suteiks mokiniui emocinį pasitenkinimą.
Kiekvienas skyrius pradedamas mokinių gebėjimų ugdymu, t.y. kokius gebėjimus įgis atlikęs užduotis. Toliau pateikiamos reikalingos priemonės. Tuomet jau išdėstoma smulkiau poskyriais: kiekvienas poskyrius – tai atskira tema su užduotimis. Kiekviena užduotis baigiama refleksija mokiniams (lentelės forma) ir idėjų žemėlapiu, kuriuo mokytojas gali pasinaudoti kaip papildoma priemone pamokoje.
Po kiekvieno skyriaus pateikiama refleksija mokytojams:
– Kas pavyko mokiniams, atliekant konkrečią užduotį?
– Kokie sunkumai kilo?
– Ką siūlytumėte keisti?
Mokytojų taip pat prašoma lentelėje procentais įvertinti kiekvieną užduotį, kiek ji buvo tinkama (pvz.: 100% – tiko puikiai, 50% – vidutiniškai ir t.t.).
Visų užduočių tikslas – ne formalus įvertinimas, o ugdymosi proceso skatinimas: plėsti kultūrinį kontekstą, padėti susivokti knygų pasaulyje, mokytis pastebėti tekste meninę detalę ir ją įsidėmėti, pajausti teksto grožį, susisteminti kalbos sandaros žinias.