Ugdymas (Lietuvių kalba)

„Blogas mokytojas tiesą pats paskelbia, o geras moko ją rasti“ (Dystervėgas A., 1988)

            Mokiniai yra skirtingi, nes nevienodi jų poreikiai, gebėjimai, interesai, aplinka ir patirtis, o svarbiausia – jie ir mokosi skirtingai. Mokytojas, „žinodamas specialiuosius ir bendruosius vaiko gabumus, gali prisitaikyti – taip mokyti, aiškinti, duoti tokias užduotis, kad paskatintų gabesniuosius“ (Gage N.L., Berliner D.C., 1994).

            Gaižutis A. (1993) pastebėjo, kad „dirbti su gabiais vaikais sunku“, t.y. reikia dirbti kitaip, nes gabaus mokinio darbo tempas yra žymiai greitesnis nei kitų klasės draugų, todėl mokytojai skiria jiems papildomų užduočių iš stipresniems mokiniams skirtų knygelių, bet jose yra ugdomi dažniausiai rašybos ar skyrybos įgūdžiai, trūksta loginio (pasekmė – priežastis), erdvinio mąstymo užduočių. Vertėtų prisiminti, kad  gabumai siejasi su kūrybiškumu, o monotoniškos užduotys kelia nuobodulį, ugdo mechaninius įgūdžius.

            Gabiems mokiniams užduotis reikėtų individualizuoti, atsižvelgiant į jo individualias savybes, pomėgių sritį ir pan. Toks mokinys pamokoje nori ieškoti, tyrinėti, patirti atradimo džiaugsmą, todėl pateikiamose užduotyse turėtų vyrauti įvairi veikla, skatinanti analizuoti, kurti, modeliuoti, numatyti strategijas, įžvelgti galimybes, atrasti tarpusavio ryšius, diskutuoti ir pan. Taip pat galima pateikti žaidimus, reikalaujančius protinių sugebėjimų. Lietuvių kalbos pamokų metu gabus mokinys gali dirbti su visa klase, grupėje, individualiai.

            Dažnai gabūs mokiniai pasižymi motyvacija ir smalsumu, todėl lietuvių kalbos pamokoje gabiam vaikui galima pateikti didesnę šiuolaikinių mokymo(si) metodų įvairovę, kad ne tik vystytųsi mokinio gebėjimai ir intelektas, bet ir ugdytųsi vertybinės nuostatos – pagalba kitiems, empatija ir pan.

            Freeman J. (2005) teigia, kad labiausiai gabumams atsiskleisti trukdo tinkamų sąlygų mokytis pagal individualią, vaiko gebėjimus ir interesus atitinkančią programą nebuvimas, o taip pat vaiko gebėjimų nepastebinti ir nesistengianti pastebėti aplinka (mokytojai, tėvai, bendraamžiai).

            Gabumus aiškinančių teorijų yra nemažai, jos skiriasi aprašomomis savybėmis ar veiksniais, apibrėžiant gabumus. Viena iš teorijų apibrėžia gabumus, kaip įgimtus intelektinius gebėjimus, ir išskiria vieną nuo kitos nepriklausančias intelekto rūšis (Gardneris H., 2003). H. Gardnerio išskirtos intelekto rūšys suvokiamos kaip tam tikrų sričių gebėjimai, kurie turėtų būti įvertinami ir ugdomi, o gabumų apibrėžimai ir modeliai, kuriais pabrėžiamas intelekto daugialypiškumas, laikomi labiau atitinkančiais šiuolaikinį požiūrį nei modeliai, kurie remiasi vien IQ balais nustatant gabumus (Mönks Franz J.,  Ypenburg Irene H. 2003).
Kita teorija apibrėžia gabumus, kaip potencialą, kuris gali būti vystomas, ir išskiria tinkamos aplinkos vaiko gabumams atsiskleisti svarbą (Tannenbaumas A. J., 2000) Gagne F. (2000) praplečia šią teoriją išskirdamas vidinių ir išorinių veiksnių įtaką gabumų raiškai, t.y. gabumų raidai svarbūs ne tik pažintiniai asmens ypatumai, bet ir motyvacija, interesai ir kt.

            Lietuvių kalba jungia kalbos ugdymą ir literatūrinį lavinimą. Žodinė raiška ir klausymasis labiau skirti tam, kad mokiniai išmoktų prasmingai naudoti žodžius ir lengvai bendrauti. Rašymo įgūdžiai ugdomi, kad mokiniai suvoktų nuolatinio minčių reiškimo popieriuje svarbą bei galią. Vaikai išmoksta tokią kalbą, kokią girdi. Tai geriausiai vyksta aplinkoje, kurioje gausu spaudinių, kur galima kalbėti ir tyrinėti kalbą. BP t.p. pabrėžiama įvairių kalbinės veiklos rūšių dermė, siūloma „dažniau laikytis kalbos mokymo komunikacinio kryptingumo nuostatos“, o literatūrinio lavinimo tikslai ugdant vidinį skaitymo poreikį ir malonumą jaučiantį skaitytoją neatsiejami nuo mokymosi vartoti kalbą – „skaityti, klausyti, išgyventi, interpretuoti, improvizuoti, kurti tekstus“.

            Kalbiniu intelektu pasižymintys mokiniai daug ir su malonumu skaito, rašo, dėlioja kryžiažodžių dėliones, labai mėgsta patys pasakoti, jie gerai įsimena naują informaciją, todėl lietuvių kalbos pamokų metu turėtų būti skiriama nemažai tokio pobūdžio užduočių, integruojant visas veiklos sritis: klausymą ir kalbėjimą, skaitymą bei rašymą, nes kalbinis intelektas – tai gebėjimas taikliai vartoti kalbą, siekiant išreikšti savo mintis, mąstyti ar suprasti kitus.

            Pasaulio mokslininkų (MilgramR. M. (1979), Fox L. H. (1981) ir kt.) tyrimų analizė ir sukaupta Lietuvos pedagogų praktinė patirtis parodė, kad gabiems vaikams reikalingi specialūs ugdymo metodai. Lietuvos švietimo įstatyme (2003) teigiama, kad „kiekvienas vaikas turi gauti jo gebėjimus atitinkantį išsilavinimą“. „Vaiko individualių savybių vertinimas ir pripažinimas vienas pagrindinių principų, kuriuo siūloma vadovautis organizuojant ugdymo procesą tiek individualiu, tiek instituciniu lymeniu“ (BP, 2008). Todėl įprastus ugdymo metodus, formas ir būdus reikėtų pakeisti kitais, kitaip gabaus vaiko gebėjimai slopinami ir motyvacija ugdymuisi palaipsniui prarandama.

            Dar viena gabių vaikų ugdymo galimybė – ugdymo diferencijavimas. Vizgirdienės E. (2007) teigimu toks ugdymas – tai „mąstymas apie savo mokinius, svarstymas apie tai, kaip juos mokome ir kaip jie mokosi patys. Tai pamokų vedimas, atitinkantis mokinių poreikius, gebėjimus, interesus ir suteikiantis visiems mokymosi sėkmės džiaugsmą“. Diferencijuotas mokymas dabartiniame Lietuvos švietimo reformos kontekste labiausiai atitinka humanistinius bei demografinius ugdymo tikslus, kuriais siekiama mokymo sistemos centre matyti žmogų, sudaryti palankias sąlygas ugdyti ir skleistis jo individualybei (Jackūnas Ž., Jucevičienė P., Lukšienė M., 1993). Daugiau dėmesio skiriama vidiniam, nukreiptam į vaiką, diferencijavimui, gabių literatūrai mokinių ugdymui, kūrybiškumo ir saviraiškos skatinimui. Diferencijuotos užduotys aprėpia mokymo turinį ir atitinka mokinių pajėgumus bei interesus. Lietuvių kalbos pamokose siūloma naudoti skirtingus diferencijavimo būdus, o mokytojai, pažindami savo mokinius, pasirenka tinkamiausius. Taip dirbant gabūs mokiniai ugdosi įgūdžius bendrauti ir bendradarbiauti su įvairių gebėjimų bendraklasiais. Vienu atveju išskirtinių gebėjimų turintys mokiniai tobulėtų tam tikroje srityje, kitu atveju – būtų skatinami dalintis savo idėjomis su klasės draugais bei jiems padėti. Darbui grupėmis galėtų būti pateikiamos projektinės užduotys.

            Dirbant su gabiaisiais mokiniais klasėje svarbiausia diferencijuoti mokymo programą, atsižvelgiant į mokinių individualybę ir gabumų kryptį. Tai galima daryti keliais būdais:
– plečiant mokomosios medžiagos apimtį (pvz., aprėpiant daugiau rašytojo gyvenimo ir kūrybos faktų bei gilinant kai kuriuos kūrinių analizės aspektus);
– skiriant atitinkančias mokinio „proto amžiaus“ problemines užduotis, reikalaujančias maksimalaus savarankiškumo bei kūrybingumo;
– suteikiant mokytojo pagalbininko statusą (vadovavimas bendraklasių darbams, jų konsultavimas, recenzavimas ir pan.);
– susiejant pamokinę veiklą su popamokine bei užklasine (bibliotekos, muziejai ir t.t.);
– praktikuojant tarpinius bei galutinį atsiskaitymą už ilgalaikį savarankišką darbą (tyrinėjimą) ir kt.

            Vienas naujausių gabių vaikų įvertinimo metodų – dinaminis gabumų įvertinimas, kuriuo vertinama ne tai, ką vaikas jau moka, žino, bet tai, ką, kiek ir kaip jis gali išmokti, koks yra jo mokymosi potencialas. Šis metodas naudingas ir informatyvus vertinant mažų, kitakalbių, kitų kultūrų ar etninių mažumų grupių vaikų gabumus, taip pat augančių žemesnio socialinio – ekonominio sluoksnio šeimose, apleistų ar turinčių mokymosi negalių vaikų gabumus (Kanevsky L., 2000). Šiuo metu Lietuvos mokyklose šis kriterijus ypač aktualus, nes daugėja vaikų iš mišrių šeimų. Tuo labiau, kad mokslinėje gabumų srities literatūroje pabrėžiama, kad gabumai – socialinė sąvoka: ar vaikas pripažįstamas gabiu ir kokios gabumų sritys yra vertinamos, priklauso nuo visuomenės ir jos kultūros. Tokiems vaikams siūloma diferencijuoti ir individualizuoti užduotis, nes tuomet sudaromos galimybės jų gabumams atsiskleisti. O tai ypač aktualu mokant lietuvių (kaip negimtosios) kalbos.

            Pagal gabių ir talentingų vaikų ugdymo aprašą, patvirtintą Lietuvos respublikos švietimo ir mokslo ministro 2009 m. sausio 19 d. įsakymu Nr. ĮSAK. – 105, gabūs vaikai apibūdinami kaip „galintys efektyviai įgyti žinių ir mokėjimų; juos pritaikyti naujoms problemoms spręsti; sparčiai mokytis iš patirties. Jų intelektinių gebėjimų lygis yra labai aukštas (individualiai testuojamų standartizuotais intelekto testais intelekto koeficientas yra du standartiniai nuokrytpiai ar daugiau nei vidurkis). Turėdami šiuos intelektinius gebėjimus gabūs vaikai lenkia arba pajėgūs pralenkti panašios patirties ir aplinkos bendraamžius savo vienos ar kelių mokslo sričių akademiniais pasiekimais. Šiems vaikams būdingas aukštas kūrybiškumo lygis“.
Remiantis gabumus aiškinančiomis teorijomis, aiškėja, kad gabumams svarbūs ne tik intelektiniai gebėjimai, bet ir vaiko motyvacija bei kūrybiškumas. Todėl ir lietuvių kalbos pamokų metu turėtų būti apie tai galvojama, t.y. skiriamos kūrybinės užduotys: ne tik rašiniai, bet ir, pvz., kūrybinės užduotys su žaidybiniais elementais, skatinamas gabių vaikų kūrybinis gilinimasis į kalbos dalykus.

            Brandišauskienės A. (2007) nuomone, apie vaiko gabumus galima spręsti iš jo pasiekimų (rašinių, kūrybinių darbų) analizės, kuri galėtų atskleisti ne tik šių darbų kokybę ir aukštesnį mąstymo gebėjimų (pvz., kūrybos) atlikimo lygį, palyginti su kitais vaikais, bet ir pasiekimų ir darbų kokybės stabilumą.

            Lietuvoje viena iš gabių literatūrai mokinių globos formų kasmet Švietimo ir mokslo ministerijoje organizuojami Lietuvos jaunųjų filologų konkursai, kur atskirose sekcijose (originaliosios kūrybos – prozos, poezijos, dramos; literatūros mokslo ir kritikos; publicistikos ir kt.) rašytojai, literatūrologai, žurnalistai, kalbininkai bei kiti filologijos specialistai analizuoja, konsultuoja ir vertina mokinių pateiktus ir vertinimo komisijos atrinktus darbus. Jaunieji poetai taip pat kviečiami į vykstančius Poezijos pavasario renginius, kur turi progos skaityti savo kūrybą.

            Brandišauskienė A. (2009), tyrinėjanti gabių mokinių atpažinimą, teigia, kad „pedagogai į gabių mokinių didelį kūrybiškumą (t.y. gabumų raišką) gali žvelgti net kaip į sarkastiškumą, netaktiškumą, norą nusižengti drausmei ir pan.“ Pasak autorės,  „ugdytojai linkę teikti pirmenybę mokiniams, kurie turi tam tikrų pasiekimų ir yra malonūs jiems, o ne vaikams, kurie pasižymi nevaržomu, neįprastu kūrybiškumu“. Freeman J. (2007) taip pat mano, kad „kova dėl puikių pažymių riboja gabių mokinių emocinę raidą (pvz., jų laisvę žaisti ir būti kūrybingiems) ir slopina asmenybę“.

            Sakoma, kad skaitydami išmokstame mokytis, o rašydami – galvoti. Taigi akcentuojamas mąstymas – idėjų pasaulis ir jo poveikis tiek mokiniui, tiek kitiems žmonėms.

            BP kalbos mokymo turinys pateikiamas ugdymo procese integruojant veiklos sritis: klausymą ir kalbėjimą, skaitymą ir rašymą. Naudojant kalbėjimą ir klausymąsi skatinančias veiklas (vaidmeninius žaidimus, muziką ir judesius, eilėraščius, dainas, pašnekesius, t.y. pokalbius apie savaitgalį, asmeninius įspūdžius, mokytojo skaitomus kūrinius, kitų vaikų pasakojimų klausymąsi ir savo sukurtų istorijų skaitymą, istorijų prisiminimą ir atpasakojimą, garso įrašų klausymąsi, svečio pasakojimo klausymąsi, žaidimus ir t.t.) lietuvių kalbos pamokų metu, gabūs mokiniai tobulina kalbos ritmo pojūtį, išmoksta moduliuoti savo balsą įvairiomis aplinkybėmis, atsižvelgti į kitų pažiūras bei reikmes, praplečia žodyną, dalyvauja diskusijoje, dalinasi asmenine patirtimi, argumentuotai reikia savo mintis, numato pasekmes ir daro apibendrinimus, sugeba klausinėti ir atsakinėti.
Susane Kontos (1999) pabrėžia, kad „prieš tapdami skaitytojais mokiniai privalo suvokti, kodėl žmonės skaito ir kaip tai daro“. Remdamasis  gabių mokinių pasisakymais pamokoje, mokytojas gali suvokti, kokį skaitymo būdą naudoja vaikas. Kadangi gabūs kalbai mokiniai išsiskiria mąstymo procesais, jiems reikėtų formuluoti kuo daugiau atvirų klausimų, į kuriuos yra ne vienas atsakymas.

            Rašymui, kaip bendravimo būdui, gabūs mokiniai randa savų, individualių raiškos formų. Vieni vaikai prieš pradėdami rašyti piešia, kiti pirmiausia nori matyti žodžius, treti geba kurti pasakojimus, naudodamiesi kaladėlėmis ar dėlionėmis. Yra vaikų, kurie prieš užrašydami ar nupiešdami pirmiausia nori papasakoti savo istoriją. Svarbiausia mokytojui atpažinti bei suprasti neribotas gabiųjų mokinių išraiškos formas, būdingas natūraliam jų bendravimui, ir pasinaudoti jomis mokant rašyti. Lingvistinių gebėjimų turinčiam mokiniui reikalingi įvairūs kalbos teikiami potyriai (vaidybos, muzikos, dailės, literatūros ir diskusijų), kurie derinami su rašymu. Į rašymą reikėtų žiūrėti kaip į individualią ir kūrybingą veiklą, kai yra skatinamas požiūris, jog rašymas – viena bendravimo priemonių, pomėgis rašyti ir gebėjimas įžvelgti rašyme pasitenkinimo šaltinį, sklandžiai reikšti mintis.

            Rašymas yra bendravimo, minčių, idėjų ir jausmų reiškimo būdas. Kūrybinis rašymas turi savo ypatybes: gabus mokinys pats turėtų pasirinkti apie ką rašyti ir suprasti, kad tai, kas parašyta, gali būti tobulinama, nes gabieji pasižymi perfekcionizmu, todėl dažnai išgyvena dėl nesėkmių.

            Lingvistinių gebėjimų turintys mokiniai dažnai klasės draugų yra nesuprasti, atstumiami, todėl įgyvendinami sumanymus nedidelėje grupėje, dalyvaudami klasės aptarimuose, pristatydami savo darbus žodžiu ir raštu, skaitydami poeziją ir kurdami spektaklius, gabieji mokiniai ne tik lavina kalbos įgūdžius, bet ir tobulina socialinę kompetenciją.

            Tokio amžiaus vaikai ką nors tiria ieškodami sprendimo ar atsakymo į klausimą. Jie suvokia raštingumo įgūdžių tikslingumą ir skirtingų mokymosi sričių ryšį. Skaitymas, rašymas, kalbėjimas ir klausymasis yra svarbūs, nes padeda mokiniams nagrinėti ir tyrinėti. Kalbėjimas yra ypač galingas intelekto įrankis, nes mokiniai mokosi iš bendraamžių. Jie geba remtis savo patirtimi ir sieti ją su kitų vaikų patirtimi. Ruseckienė L. (2001) klausia: „Kas klasėje daugiausia kalba? Ko gero, tas, kas daugiausia mąsto“. Todėl daug laiko lietuvių kalbos pamokų metu turėtų būti praleidžiama kalbantis apie knygas, pasakojant, diskutuojant. Per skaitytų knygų ir rašinių aptarimus, galima suprasti, kaip gabieji mokiniai mokosi ir mąsto.

            Pedagoginiais tyrimais įrodyta, kad gabūs kalbai mokiniai mėgsta skaityti, todėl  reikėtų pateikti kuo daugiau geros literatūros ir sudaryti sąlygas skaityti kiekvieną dieną. Mokytojas turėtų tinkamai įvertinti gabių mokinių skaitymo įgūdžius ir numatyti, ką toliau daryti. Pvz., Ar jūs klasėje kartu su vaikais džiaugiatės skaitydamas? Ar siūlote mokiniams įdomių knygų? Ar kasdien skiriate laiko tyliam savarankiškai pasirinktos knygos skaitymui? Ar kasdien mokiniams skaitote garsiai? Ar keliate klausimus, skatinančius ir padedančius kalbėtis, analizuoti ir kritikuoti? Ar klausimais ir atsakymais skatinate įvairų požiūrį į literatūrą? Ar numatote skaitymo užduotis ir būdus, leidžiančius  mokiniui pasinaudoti turimomis žiniomis prieš jam pradedant skaityti, skaitant ir baigus skaityti? Ir t.t.

            Norą skaityti sustiprina ir dalijamosios teksto kopijos (ne iš vadovėlio). Mokiniai gali mokytis naujų žodžių, sklandžiai skaityti, reikšti mintis ir suprati tekstą. Jie skatinami savarankiškai tobulinti skaitymo gebėjimus. Skaitydami vieni patys, gabieji mokiniai pradeda taikyti skaitymo būdus, sudaro nežinomų žodžių žodyną ir ugdosi skaitymo įgūdžius bei pasitikėjimą savimi. Ypač svarbu parinkti tekstą, atitinkantį gabaus mokinio skaitymo lygį, kad skaitant kylančius neaiškumus gebėtų įveikti savarankiškai ir lavintų įgūdžius.

            Veikla, formuojanti mokinio atsaką į skaitomą knygą ar ištrauką, turėtų padėti jam geriau perprasti kūrinio esmę, plėsti jo mąstymą, atkreipti dėmesį į naujus dalykus tekste ir lavinti sklandaus skaitymo įgūdžius. Geriausiai tiktų prasmingos užduotys, o ne pamokos laiką užpildantys pratimai. Atlikdami užduotis, vaikai iš naujo apmąsto kūrinį, jį dar kartą perskaito, atpasakoja ir užrašo. Aptariant skaitomą kūrinį grupėje, ugdomi gabių mokinių klausymo bei kalbėjimo įgūdžiai,  kalbėdamiesi su grupe, vaikai susidaro nuomonę apie kūrinį ir gali kartu ieškoti sprendimo. Jie mokosi vertinti kitų patarimus ir pasinaudoti vieni kitų gebėjimais.

Vaikų gabumai yra skirtingi. Kai kuriems patogiau išreikšti save piešiant, kiti geba rašyti išsamius, su daugybe aprašymų bei dialogų, pasakojimus. Rašymas suprantamas dvejopai: kūrybinis rašymas ir  rašymo įgūdžiai bei nuolatinis gramatikos ir dailyraščio tobulinimas. Mokytojas lingvistinių gebėjimų turintį mokinį turėtų skatinti nebijoti rizikuoti, reikšti mintis, bandyti įvairius rašymo stilius ir formas

Susisiekite su mumis!

Jei turite Jums rūpimų klausimų, susijusių su svetainėje pateikta informacija ar pačia organizacija, esame pasiruošę į juos atsakyti.

Sending

©2019 Gabiųjų ugdymo centras. Sprendimas: VšĮ „Process Lab“ Solo Systems

Log in with your credentials

or    

Forgot your details?