I skyrius – Skaitymas 1-2 klasėse

I skyrius – Skaitymas 1-2 klasėse

  
Atlikę užduotis, mokiniai gebės: 

–      argumentuotai reikšti savo nuomonę diskutuojant;
–      savarankiškai tirti analizuojamą literatūros kūrinį;
–      operatyviai bei lanksčiai panaudoti sąmoningai įgytas žinias;
–      kūrybiškai atlikti užduotis;
–      iliustruoti meninį tekstą;
–      palyginti poeziją ir muziką;
–      susidaryti įdėmaus skaitymo įgūdžius;
atpasakoti pasirinktą teksto ištrauką;

  1.1. Švedų rašytoja Astrida Lindgren

 Priemonės – A.Lindgren knyga „Lota iš Pramuštgalvių gatvės“, lenta arba kompiuteris, jei yra ir Multimedia, padalomoji užduotis, skirtingų knygos skyrių tekstai.

Mokytoja atsineša knygą „Lota iš Pramuštgalvių gatvės“. Supažindina mokinius su knyga užduodama kelis klausimus:

Kokios spalvos knygos viršelis?
Kas knygos autorius?
Ar žinote, kas šios knygos pagrindiniai veikėjai?
Apie ką ši knyga?
Paprašoma pakomentuoti sąvoką – „autorius“.

Mokiniams atsakius, pildoma schema:

Tuomet klausima, kas yra Pramuštgalvių gatvė? Kas yra Lota? Mokiniai gali pasitarti su suolo draugu. Toliau klausinėjami mokiniai, norint sužadinti jų susidomėjimą: Ar kas nors atspės, apie ką šis pasakojimas? Ar žinot, kuo prasideda ši istorija? Kaip ji galėtų baigtis? Kas nutinka Lotai?

Tuomet skaitoma dalis istorijos – „Lota tokia naivi“.  Aptariama, ar mokiniams pavyko atspėti, apie ką bus istorija?

Mano brolis vardu Jonas, aš – Mija Marija, o mažoji mūsų sesė vardu Lota. Jai, Lotai, kiek daugiau negu ketveri metukai. Tėtis sako, kad kol namie nebuvo vaikų, gyveno labai ramiai. Bet paskui štai kas nutiko. Mano brolis gimė anksčiau negu aš. Ir tėtis sako, kad Jonas bemaž iškart pradėjo triukšmauti, vos ūgtelėjo tiek, jog barškučiu pajėgė daužyti lovelės kraštą, kai tėtis norėdavo pamiegoti sekmadienio rytais. O vėliau Jonas visiškai įsisiautėjo. Todėl tėtis vadina Joną Didžiuoju Padauža. Mane –  Mažąja  Padauža. Mataš vis dėlto nesu tokia padūkusikaip Jonas. Kartais tyliu valandųvalandas. O vėliau susilaukėmedar vieno vaiko – Lotos. Ją tėtisvadina Rėksnele, nežinau kodėl. Mama mus vadina Jonu, Marijair Lota, tokie ir yra mūsų vardai. Nors kartais pavadina mane Mija Marija, kai kada taip mane šaukia ir Jonas su Lota.  Mes gyvename geltoname name, Puodžių gatvelėje.
– Gal šioje gatvelėje senų senovėje gyveno puodžiai, bet dabar joje gyvena tik pramuštgalviai, – sako tėtis.
– Verčiau vadintume ją Pramuštgalvių.Lota širsta, kad yra mažesnė už Joną ir mane. Jonui ir man leidžiama vieniems eiti į turgų, o Lotai ne. Šeštadieniais Jonas ir aš einame į turgų ir tenai iš senučių nusiperkame ledinukų. Ledinukų parnešame ir Lotai, nes taip reikia.
Vieną šeštadienį lietus pylė kaip iš kibiro, tad negalėjome eiti įturgų. Bet mes pasiėmėme didelį tėčio skėtį ir vis tiek nuėjome, ir nusipirkome raudonų ledinukų. Namo irgi ėjome po skėčiu ir valgėme ledinukus, buvo labai linksma. Bet Lota tąkart negalėjo išeiti į kiemą, nes siaubingai lijo.
– Kodėl šitaip lyja? – paklausė Lota.
– Kad augtų rugiai ir bulvės ir mes turėtume ką valgyti, – pasakė mama.
– O kodėl lyja ir turguje? – paklausė Jonas. – Kad augtų ledinukai?
Mama tiktai nusijuokė.
Kai vakare atsigulėme, Jonas man pasakė:
– Žinai, Mija Marija, kai nuvažiuosime pas senelį ir močiutę, savo darže pasisodinsime ledinukų, o ne morkų, taip bus kur kas geriau.
– Taip, nors morkos sveikiau dantims, – atsakiau. -Laistysime mano žaliu laistytuvėliu, na, tuos ledinukus.
Labai apsidžiaugiau, kad prisiminiau savo žalią laistytuvėlį, kurį turiu kaime pas senelius. Jis rūsyje ant lentynos.
Vasarą mes visada aplankome senelį ir močiutę.
Ar atspėsite, ką kartą padarė Lota kaime pas senelį ir močiutę? Ten už tvarto kūpso didžiulė mėšlo krūva, iš kurios dėdė Juhansonas mėšlą veža ir krato ant laukų, kad viskas gerai augtų.
– O kam reikia mėšlo? – paklausė Lota. Ir tėtis paaiškino, kad viskas gerai auga, kai patręšiama mėšlu.
– Bet dar ir lietaus reikia, – pasakė Lota, nes prisiminė mamos žodžius tą šeštadienį, kai pylė kaip iš kibiro.
– Taigi, – pritarė tėtis.
Po pietų pradėjo lyti.
– Gal kas matėte Lotą? – paklausė tėtis.
Bet mes jau seniai jos nematėme, tad suskatome ieškoti. Iš pradžių aplakstėme visą namą, atidarėme visas spintas, bet Lotos niekur nebuvo. Tėtis susijaudino, nes buvo prižadėjęs mamai ją žiūrėti. Galų gale išėjome jos ieškoti laukan, Jonas ir tėtis, ir aš, tvarte, ant šieno, visur.
Bet paskui užėjome už tvarto, o tenai – Lota, merkiama lietaus, stovi ant mėšlo krūvos, visa kiaurai peršlapusi.
– Vaje, Lotele, kodėl tu čia stovi? – paklausė tėtis. Lota pravirko ir atsakė:
– Kad užaugčiau tokia didelė kaip Jonas ir Mija Marija.
Ak, kokia ji naivi, ta Lota!

Toliau išsamiai analizuojama ištrauka. Mokiniai turi užpildyti tuščias teksto vietas:

Mano brolis vardu ……………., aš – ……………………, o mažoji mūsų sesė vardu………………….
Todėl tėtis vadina Joną……………………. . Mane – ……………………….. .
Ją tėtis vadina ……………………….. , nežinau kodėl.
Mes gyvename geltoname name, ……………….. gatvelėje.
Vieną šeštadienį lietus pylė …………………… , tad negalėjote eiti į turgų.
Kai nuvažiuosime pas senelį ir močiutę, savo darže pasodinsime ……………………… , o ne morkų.

Mokinių klausiama: „Kodėl Lota stovėjo ant mėšlo krūvos per lietų?“

Mokiniai gali būti skirstomi grupėmis, poromis. Jie skaito skirtingas ištraukas (5 skyrelių) t.y. mokytojas atsižvelgia į klasės mokinių skaičių ir dominančias temas.

Lota užsispyrusi kaip sena ožka

Mūsų tėtis toks juokdarys. Kai pareina iš kontoros, mes pasitinkame jį prieškambaryje, Jonas, aš ir Lota. O tėtis juokiasi ir sako:
– Oho, kokią krūvą vaikų aš turiu!
Kartą mes užlindome priebutyje už drabužių ir lindėjome tenai tyliai tyliai, tada tėtis paklausė mamą:
– Kodėl namie taip tylu, ar vaikai susirgo?
Ir mes išlindome iš už drabužių, ir pratrūkome juoktis iš tėčio, o jis pasakė:
– Negąsdinkite manęs šitaip. Kai pareinu, kad visi namai dundėtų ir bildėtų, antraip aš sunerimsiu.
Bet dažniausiai jam nėra jokio pagrindo nerimauti.
Kartą du sunkvežimiai susidūrė gatvelėje visai prie pat mūsų namo ir taip baisiai sužvangėjo, kad net Lota pabudo iš miegų. Ir pasakė:
– Ką Jonas iškrėtė vėl?
Aišku, Lota mano, jog pasaulyje viskas trinksi ir bilda tik dėl Jono.
Lota tokia miela, jos tokios putnios kojukės. Jonas ir aš Lotą bučiuojame ir glėbesčiuojame, bet ji šito nenori. Lota daug ko nenori. Nenori gerti vaistų, nors ir būtinai turi gerti, kai suserga. Praėjusią savaitę Lota ėmė kosėti, tada mama norėjo jai sugirdyti vaistų nuo kosulio. Bet Lota sučiaupė lūpas ir purtė galvą.
– Tu kvaišelė, Lota, – pasakė Jonas.
– Aš ne kvaišelė, – atkirto Lota.
– Taip, jeigu nenori gerti vaistų, tu esi kvaišelė, – pasakė Jonas. – Kai man reikia gerti vaistus, tada tiktai pasiryžtu gerti ir išgeriu.
O Lota jam atsakė:
– Bet jeigu aš turiu gerti vaistus, tai pasiryžtu jų negerti ir negeriu.
Paskui ji vėl sučiaupė lūpas ir ėmė linguoti pirmyn ir atgal. Mama apkabino Lotą ir pasakė:
– Ką gi, tai turėsi gulėti ir kosėti, vargšele Lota!
– Taip, bet man nė valandėlės nereikės miegoti, – patenkinta atsakė Lota.
Vakarais Lota nenori gultis, iš tikrųjų gultis nenoriu ir aš. Man mama atrodo labai keista, nes nori, kad vakare eitume gulti, nors esame žvalut žvalutėliai, o rytą, kai miegame, ji mus žadina.
Vis dėlto gal Lotai reikėjo išgerti tų vaistų, nes kitą dieną ji dar labiau įsikosėjo ir įsislogavo ir mama nebeleido jos į lauką. O mane mama pasiuntė į siuvimo reikmenų parduotuvę, bet kai tenai stovėjau ir laukiau savo eilės, pro duris įbėgo visa snarglina Lota.
– Eik namo, – paliepiau.
– Žinoma, neisiu, – atkirto Lota. – Aš irgi norėjau į siuvimo reikmenų parduotuvę.
Ji traukė ir traukė nosimi, kol galop viena teta pirkėja paklausė:
– Argi tu neturi nosinės?
– Turiu, bet neskolinu nepažįstamiems, – atkirto Lota.
Papasakosiu apie Lotą daugiau. Kartą mama nusivedė mus pas dantistą, Joną, mane ir Lotą. Mama pastebėjo Lotos dantyje skylutę, tad dantų gydytojas turėjo ją užtaisyti.
– Jeigu klausysi dantų gydytojo, gausi 25 eres, – pažadėjo mama Lotai.
Mama sėdėjo laukiamajame, o mes įėjome į gydytojo kabinetą. Pirmiausia jis patikrino mano dantis, bet nebuvo jokios skylutės, taigi išėjau pas mamą į laukiamąjį. Ir mudvi sėdėjome tenai ilgai ilgai, vis laukėme Jono ir Lotos, ir mama pasakė:
– Tik pamanyk, Lota nerėkia!
Po valandėlės durys atsidarė ir Lota išėjo.
– Ar buvai paklusni mergaitė? – paklausė mama.
– Tai aišku, – atsakė Lota.
– O ką darė gydytojas? – paklausė mama.
– Ištraukė dantį, – atsakė Lota.
– Ir tu nerėkei! Kokia tu paklusni mergaitė, – pasakė mama.
– Nee, aš nerėkiau, – tarė Lota.
– Taip, kokia tu gera mergaitė, – pasakė mama. – Štai tavo erės.
Lota paėmė pinigėlį ir džiugiai įsidėjo į kišenę.
– Parodyk, ar kraujuoja, – pasakiau.
Lota išsižiojo, bet aš nepamačiau, kad jai burnoje trūktų danties.
– Juk gydytojas neištraukė tau nė vieno danties, – pasakiau.
– Taip… bet ištraukė Jonui, – pasakė Lota.
Paskui išėjo Jonas ir dantų gydytojas taip pat. Jis parodė į Lotą ir pasakė:
– Šitai panelytei negalėjau nieko daryti, nes ji nenorėjo išsižioti.
– Per šitą vaiką visur gėda, – pasakė Jonas, kai ėjome namo.
– Aš jo nepažįstu, – pasakė Lota. – Negaliu išsižioti prieš nepažįstamus žmones.
Tėtis sako, kad Lota užsispyrusi kaip sena ožka.

Važiuojame pas močiutę ir senelį

Kai atėjo vasara, su mama išvažiavome į kaimą pas močiutę ir senelį. Tėtis irgi turėjo tenai atvažiuoti per atostogas. Pas močiutę mes važiuojame traukiniu, nes mama nemoka vairuoti automobilio.
– Traukinyje gražiai elkitės, kad mamai nebūtų rūpesčių, – pasakė tėtis, kai jau turėjome važiuoti.
– Ar mums reikia gražiai elgtis tik traukinyje? – paklausė Jonas.
– Ne, visur, – atsakė tėtis.
– Bet tu sakei, kad tik traukinyje mes turime gražiai elgtis, – tarė Lota.
Traukinys kaip tik pajudėjo, ir tėčiui teliko mums mojuoti, mes irgi jam mojome ir šaukėme „sudie“.
Nedidelėje kupė sėdėjome beveik vieni. Tenai dar sėdėjo toks senas dėdulė, tik jam vienam užteko vietos.
Lota laikė glėbyje savo Meškių, o aš vežiausi didžiausią savo lėlę, vardu Modė Ivona Marlenė.
Tam dėdulei ant smakro buvo karpa, ir kai jis trumpam išėjo ir atsistojo koridoriuje prie lango, Lota bemaž balsiai sušnibždėjo mamai:
– Tam dėdulei ant smakro karpa…
– Tyliau, – subarė mama, – dar jis išgirs.
Lota labai nustebo ir paklausė:
– Tai jis pats nežino, kad ant smakro turi karpą?
Paskui atėjo konduktorius ir pažymėjo bilietus. Mamai ir Jonui, nes kol kas Lotai ir man bilietų nereikia.
– O kiek metų šitai mergytei? – paklausė konduktorius ir parodė į mane. Atsakiau, kad netrukus būsiu šešerių.
Jis neklausė, kiek metų Lotai, nes matė, kad ji per maža turėti bilietą. Bet Lota pasakė:
– Man ketveri metai, o mamai trisdešimt dveji. O čia Meškius.
Konduktorius nusijuokė ir pasakė, kad visi Meškiai šiuo traukiniu gali važinėti be bilieto.
Iš pradžių sėdėjome ramiai ir žiūrėjome pro langą, bet paskui mums nusibodo. Jonas ir aš išėjome į koridorių, aplankėme kitas kupė ir pakalbinome žmones, kurių nepažinojome. Tarpais vis grįždavome pas mamą, kad ji nesijaudintų. Mama sėdėjo ir sekė Lotai vieną pasaką po kitos, kad ji ramiai sėdėtų. Mama nenorėjo, kad Lota eitų į koridorių, nes nežinia, ką ji gali iškrėsti, taip sakė mama.
– Jei nepapasakosi apie Ožius Išdykėlius, eisiu į koridorių, – pagrasino Lota.
Traukinyje valgėme sumuštinius ir gėrėme limonadą. Lota nuėmė nuo savo sumuštinio griežinėlį dešros su lašinukais ir prilipdė prie lango. Mama ant jos supyko ir paklausė:
– Kodėl lipdai dešrą prie lango?
– Todėl, kad ji limpa daug geriau už mėsos kukulius, – atsakė Lota.
Mama dar labiau supyko. Ir turėjo ilgai ilgai valyti langą popieriniu rankšluosčiu, kol Lotos dešros nebeliko nė ženklo.
Kai traukinys sustojo stotyje, Jonui toptelėjo mintis, kad mes turime išlipti ir įkvėpti gryno oro. Tik niekaip negalėjome atidaryti durų, bet mums padėjo viena teta.
– Ar jūs tikrai išlipate šitoje stotyje? – paklausė ji.
– Taip, – atsakėme.
Žinoma, mums reikėjo išlipti, bet paskui vėl įlipti.
Išlipę iš traukinio mudu nuėjome iki paskutinio vagono, ir kaip tik tada, kai traukinys krustelėjo, įšokome į paskutinį vagoną ir perėjome per visą traukinį iki savo kupė. Kai pasiekėme kupė, pamatėme mamą ir tą tetą, kuri atidarė mums duris, jiedvi stovėjo ir kalbėjosi su konduktorium, ir mama šaukė:
– Sustabdykite traukinį, nes mano vaikai išlipo!
Tada mes priėjome, ir Jonas pasakė:
– Bet mes vėl įlipome.
Mama pravirko, o konduktorius ir ta teta, kuri padėjo mums atidaryti duris, mus aprėkė. Ir ko ji rėkauja, juk pati atidarė mums duris?
– Dabar žygiuokit į kupė, sėskitės šalia Lotos ir kad man nė krust, – paliepė mama.
Bet Lotos kupė nebebuvo. Nė ženklo. Nedaug trūko, kad mama vėl būtų pravirkusį. Visi puolėme ieškoti Lotos. Galų gale suradome ją vienoje kupė gerokai toliau, tenai ji kažką pasakojo daugybei žmonių. Išgirdome jos žodžius:
– Mūsų kupė važiuoja dėdulė su karpa, bet jis nežino, kad turi karpą.
Mama pačiupo Lotą ir nusitempė į mūsų kupė. Tenai turėjome sėdėti kaip pelės po šluota, nes mama buvo supykusi ir pasakė, kad būtų kur kas lengviau prižiūrėti bandą padūkusių veršelių negu mus.
Tada pagalvojau, jog netrukus pamatysiu veršelius pas močiutę ir senelį. Ir labai nudžiugau.
Močiutė ir senelis pasitiko mus stovėdami verandoje. O jų šuo, vardu Lukas, skalijo ir šokinėjo, sode kvepėjo vasara.
– Ar čia ateina mano auksiniai vaikučiai? – paklausė močiutė.-  Taip, čia tie mieli auksiniai vaikučiai, – atsakė mama.
– Ryt galėsite pajodinėti Juodžiu, – tarė senelis.
–  Eime į klojimą, tenai pamatysite Murkos kačiukus, – tarė močiutė.
Lota patampė močiutei už prijuostės ir paklausė:
– Ar indaujoje dar liko saldainių, močiut?
– Na, turbūt liko, – atsakė močiutė. – Gal dar turiu spintoje vieną kitą saldainiuką, – pridūrė ji.
Tada pajutau, kad atvažiavome į senelio ir močiutės namus.

Lotos slogos diena

Tačiau bemaž pati linksmiausia vieta pas močiutę ir senelį yra žaidimų trobelė, kur žaisdavo mama ir teta Kaisa, būdamos mažos. Toji trobelė raudonos spalvos ir stovi sodo kampe, link jos veda takelis, o už jos plyti pievelė, kurioje auga saulutės. Trobelėje yra balti baldeliai, stalas, kėdės ir spinta, o spintoje – pietų servizėlis, keptuvėlė, lygintuvėlis ir ropinukė su stiklinaitėmis sultims. Trobelėje gyvena mamos ir tetos Kaisos lėlės. Tenai yra ir suolelis, kuris priklausė močiutei, kai ji buvo maža, tik pamanykite, kokių senų gali būti suolelių!
Vieną dieną, būdami pas močiutę ir senelį, žaidėme toje trobelėje. Žaidėme, kad Jonas tėtis, aš mama, o Lota – namų pagalbininkė, vardu Maikena.
– Dabar tėtis eis su mažyle į lauką, – tarė Jonas, pasiėmė vežimėlį su tetos Kaisos lėlyte ir išstūmė į sodą.
– O aš sutvarkysiu virtuvę, – pasakė Lota.
– Ne, pirmiausia suslėgsime sūrį, – pasakiau, juk aš turėjau skirstyti darbus, nes buvau mama.
– Niekas neslėgs sūrio, kol išplausiu grindis, – pareiškė Lota.
Bet tada Jonas ir aš pasakėme, kad išvarysime Lotą, jeigu ji neklausys. Taigi slėgėme sūrį. Kai slėgi sūrį, imi juodųjų serbentų ir aviečių, sudedi į nosinę, tada išspaudi sultis, o iš liekanų nosinėje padarai apvalius sūrelius, baisingai rūgščius.
– Tai ar dabar galima galų gale išplauti virtuvę? – paklausė Lota.
Pasiėmusi kibirą ji nuėjo į močiutės virtuvę vandens, kone visą išpylė ant žaidimų trobelės grindų ir pradėjo trinti šepečiu, kurį muilino. Permirko nuo galvos iki kojų.
– Tu čia plaukioji, taip? – paklausė Jonas, jau pavežiojęs mažylę.
– Aš plaunu virtuvę, – atsakė Lota. – Virtuvę plauti smagiausia.
Bet aš ir Jonas turėjome padėti ir susemti vandenį. Lota nenorėjo. Tik stovėjo šalia ir žiūrėjo.
Maikena, tikroji Maikena, mėgsta dainuoti ir šokti, ji kilnoja kojas ir traukia: „Tra lia ly, tra lia ly, kaip tu man patinki“, – štai ką dainuoja Maikena.
Lota elgėsi visai kaip Maikena, kilnojo kojas ir dainavo: „Tra lia ly, tra lia ly, kaip tu man išmirksi“. Dainuodama „išmirksi“, nusikabino nuo trobelės sienos plakiklį, panardino į grindų kibirą ir aptaškė vandeniu Joną ir mane, pati leipdama iš juoko. Tada mudu supykome ir pasakėme, kad jei tokia kvaiša, tegu pati susemia vandenį. Bet Lota ir toliau kilnojo kojas ir dainavo „kaip tu man išmirksi“. Trobelės grindys buvo ištisai muilinos, ir kai Lota pašoko kuo aukščiau, pargriuvo ir trenkėsi galva į spintą, vargšelė! Ji riktelėjo ir pasakė:- Būti Maikena visai nelinksma.
Tada išėjo laukan ieškoti katino, o Jonas ir aš ėmėme žaisti, kad alyvų lapai yra špinatai, taigi sūrį valgėme su špinatais, nors tik žaidėme.
Staiga išgirdome klykiant Lotą, o kai pasižiūrėjome, pamatėme, kad ji tempia katiną už uodegos, o tas piktai ją drasko. Lota atbėgo pas mus į trobelę verkdama ir pasakė:
– Tik sučiupau per vidurį, o jis kad drėks man!
Mamos ir močiutės namie nebuvo, tad nuėjome ieškoti Maikenos, kad duotų pleistro Lotai. Virtuvėje jos neradome. Bet Lota, kai leido vandenį plauti trobelės grindims, buvo pamiršusi užsukti vandens čiaupą, tad pasakysiu, kad ant virtuvės grindų vandens buvo dešimtkart daugiau negu žaidimų trobelėje, kai Lota plovė grindis. Jonas nubrido ir užsuko čiaupą, o tada pasirodė ir Maikena. Ji suplojo rankomis ir sušuko:
– Ką tu čia darai, Jonai?
– Jis plaukioja, – atsakė Lota, net leipėdama iš juoko. Bet Maikenai rūpėjo, kas paliko atsukęs čiaupą, tada Lota prisipažino:
– Aš.
– Bet kodėl? – paklausė Maikena.
– Šiandien man slogos diena, – atsakė Lota.
Lota sako „slogos diena“ tada, kai turi galvoje „bloga diena“, kai jai nesiseka. Bet aš manau, kad Lotai bemaž kasdien nesiseka.
Maikena iššluostė grindis, uždėjo Lotai ant įdrėskimų pleistro, pagirdė mus prie virtuvės stalo kakava su bandelėmis, šokdama ir dainuodama: „Tra lia ly, tra lia ly, kaip tu man patinki“.
Lota sukirto penkias bandeles, Jonas keturias, o aš tris.
– Kokia maloni šita slogos diena, – tada pasakė Lota. Ji kiek pajėgdama stipriau apglėbė Maikena ir padainavo: – „Tra lia ly, tra lia ly, aš bučiuoju tave“.
Ir pabučiavo, o Maikena pasakė, kad ji nuostabus vaikutis.

Visi skriaudžia Lotą

Kartą, kai Lotai iš Pramuštgalvių gatvės sukako penkeri metukai, vieną rytą ji pabudo jau supykusi. Ji sapnavo kažką negera, o Lota, ta paikšelė, manė, jog sapnai tikri. Todėl ir supyko.
– Jie primušė mano Meškių! – suriko Lota, kai mama atėjo pasižiūrėti, ko ta Lota aštuntą valandą sėdi lovoje ir žliumbia.
– Kas primušė tavo Meškių? – paklausė mama.
– Jonas ir Mija Marija, – suriko Lota.
– Lotele, čia tu tik sapnavai, – pasakė mama. – Jonas ir Mija Marija išėjo į mokyklą – jie neturėjo laiko mušti tavo Meškiaus.
– Vis tiek primušė, nors ir neturėjo laiko, – klykė Lota glostydama vargšą Meškių.
Lotos Meškius – storulis paršiukas, kurį jai mama pasiuvo iš rožinio audinio ir padovanojo, kai Lotai suėjo treji metukai. Tada Meškius buvo švarutis, rožinis ir dailus, o dabar visas purvinas ir tikrai atrodė kaip paršiukas, bet Lota manė, kad tai lokiukas, todėl ir vadino Meškium, nors Jonas sakė:
– Cha cha, čia visai ne lokys, o paršelis.
– Tu kvailys, – atkirsdavo Lota, – aišku, kad lokys!- Tai tu taip manai, – sakydavo Jonas. – Bet norėčiau sužinoti, kaip manai, čia šiaurės lokys ar paprastas?
– Aš manau, kad čia paršinis lokys, – atsakydavo Lota, – ot taip!
Lota mylėjo savo paršinį lokį. Guldydavosi jį į lovelę naktimis ir daug su juo šnekėdavosi, kai negirdėdavo Jonas ir Mija Marija. Bet dabar Meškius liūdnas gulėjo ant pagalvės, nes kaip manė Lota, Jonas ir Mija Marija jį primušė. Ji verkė, glostė Meškių ir kalbėjo:
– Vargšeli Meškiau, pažadu, kad iškaršiu kailį Jonui ir Mijai Marijai!
Jonas, Mija Marija, Lota, mama ir tėtis gyveno geltoname name Pramuštgalvių gatvėje. Kiekvieną rytą Jonas ir Mija Marija eidavo į mokyklą, o tėtis į kontorą. Namie likdavo tik mama ir Lota.
– Kokia laimė, kad turiu savo mažylę Lotą, – sakydavo mama, – antraip gaučiau kiūtoti namie vienui viena ištisas dienas.
– Taip, tavo laimė, kad turi mane, – tada atsakydavo Lota. – Antraip tavęs būtų gaila.
Bet šį rytą Lota to nesakė, nes buvo labai supykusi. Ji visai nekalbėjo, tik sėdėjo ir čiaupė lūpas kaip kokia surūgėlė. Kai jai reikėjo apsirengti, mama atnešė baltą megztinį, kurį Lotai buvo numezgusi močiutė.
– Tik ne šitą, – pareiškė Lota. – Jis duria ir graužia.
– Aišku, kad ne, – pasakė mama. – Pačiupinėk, koks švelnus ir minkštas.
– Ne, jis duria ir graužia, – net nečiuptelėjo megztinio Lota. – Noriu savo aksominės suknelės.
Melsva aksominė suknelė buvo pats gražiausias Lotos drabužėlis. Lota ją vadino „samanine suknele“. Ir šiandien norėjo ja apsivilkti, nors buvo tik ketvirtadienis, paprasčiausias ketvirtadienis.
– Suknele galėsi apsivilkti sekmadienį, – pasakė Mama. – O šiandien apsivilksi megztiniu.
– Tada verčiau vaikščiosiu nuoga, – pareiškė Lota.
– Tai ir vaikščiok, – pasakė mama ir nuėjo į virtuvę.
Lota liko sėdėti vaikų kambaryje, pikta ir nuoga, žinoma, ne visai nuoga. Ji vilkėjo trumpais marškinėliais, mūvėjo kelnaitėmis, kojinėmis, buvo apsiavusi batais.
– Vis dėlto beveik nuoga, – pasakė Lota Meškiui – tik su juo vieninteliu juk galėjo pasikalbėti.
– Lota, gal ateitumei išgerti kakavos, – sušuko mama iš apačios.
– Kurgi ne, – sumurmėjo Lota tebesėdėdama.
– Atsiliepk, Lota, – šūktelėjo mama. – Norėtumei kakavos ar ne?
Lota buvo labai patenkinta. Tegu mama stovi tenai ir vis klausia ir klausia, ar Lota norėtų kakavos. Lota nė nemanė atsiliepti, ir jai buvo labai gera, kad neatsiliepia šaukiama mamos.
Bet ji buvo išalkusi ir mielai būtų išgėrusi kakavos, tad trupučiuką padelsusi pasiėmė Meškių ir nulipo laiptais į apačią. Lėtai lėtai, sustodama ant kiekvieno laiptelio. Kad mama nežinotų, ketina Lota gerti kakavą ar neketina.
– Dar pasižiūrėsiu, kaip elgsiuos, – tarė Lota Meškiui.
Ir įėjo į virtuvę.
– O, štai ir mūsų Lota, – tarė mama.
Lota tyliai stovėjo pas duris ir raukėsi, kad mama suprastų, jog ji vis dar tebepyksta.
Mama ir Lota paprastai pusryčiaudavo virtuvėje. Tenai visada būdavo labai jauku. Ir dabar buvo jauku. Pro langą švietė saulė, o ant stalo stovėjo pilnas kakavos mėlynas Lotos puodelis, šalia jo gulėjo sumuštinis su sūriu. Kitais rytais Lota taukšdavo neužsičiaupdama, o šiandien nieko nesakė. Ir mama sėdėjo, gėrė kavą, skaitė laikraštį ir taip pat nieko nesakė.
Galop Lota prašneko:
– Jeigu jau taip būtina, galėčiau išgerti truputį kakavos.
– Ne, visai nebūtina, – atsakė mama. – Beje, pirmiausia tu turi apsirengti.
Žinoma, Lota jau ir taip buvo pikta, o dabar visai pasiuto. Ak, kokia kvaila mama, neduoda jokių drabužių, tik tą bjaurų megztinį, kuris duria ir graužia, o dabar dar ir badu marina. Ak, kokia mama kvaila!
– Kvaile tu! – suriko Lota ir treptelėjo koja.
– Ką gi, Lota, – pasakė mama, – dabar jau gana. Žygiuok į vaikų kambarį ir sėdėk tenai, kol būsi gera.
Tada Lota taip suklykė, kad tikriausiai buvo girdėti ir tetos Berg name kaimynystėje. Ir Lota išėjo iš virtuvės, užlipo laiptais ir įsmuko į vaikų kambarį ištisai klykdama, taigi teta Berg savo name tik kraipė galvą ir kalbėjo:
– Tikriausiai Lotelei vėl skauda pilvą!
Bet Lotai neskaudėjo jokio pilvo, ji šėlo iš pykčio. Ir kai jau visiškai nebežinojo, kur dėtis iš pasiutimo, pamatė baltą megztinį. Tas gulėjo ant kėdės, regis, pasirengęs dar smarkiau graužti. Lota sustaugė ir šveitė megztinį ant grindų. O tada ji nutilo. Mat ant grindų visai prie pat megztinio dabar gulėjo žirklės, kuriomis Lota paprastai karpydavo iš popieriaus lėles. Lota tylutėliai paėmė žirkles ir iškirpo megztinyje didžiulę skylę.
– Taip tau ir reikia, – pasakė Lota. – Kad dūri ir grauži.
Lota įkišo ranką per skylę. Oi, kokia didžiulė, kaip baisu matyti, kad visa ranka išlenda ten, kur neturėtų lįsti jokia ranka. Lota išsigando.
– Pasakysiu, kad šuo ją iškando, – tarė ji Meškiui.
Lota iškėlė megztinį priešais save ir ilgai į jį žiūrėjo. Tada paėmė žirkles ir nukirpo vieną rankovę.
– Pasakysiu, kad šuo siaubingai sukandžiojo visą megztinį, – tarė Lota.
Tada vėl iškėlė megztinį priešais ir ilgai į jį žiūrėjo. Paskui paėmė žirkles, nukirpo ir kitą rankovę.
– Dar niekuomet nebuvau mačiusi tokio didelio šuns, – pasakė Lota.
Ir tada jau kaip reikiant išsigando.
Ji susuko megztinį į gniutulą ir įgrūdo į popierių krepšį. Daugiau jo nebematys. Kaip tik tada iš apačios pašaukė mama:
– Lota, ar tu jau gera?
Tada Lota tylutėliai pravirko ir pasakė:
– Ne, nė truputėlio. – Paėmė į glėbį Meškių ir suspaudė. – Nors tai ir suprantama, – tarė Lota, – nes visi mane skriaudžia.
Taip nebuvo, ir Lota tą žinojo, bet jeigu sukarpai megztinį, reikia ką nors apkaltinti.
– Taip, todėl, kad visi mane skriaudžia, – pasakė Lota Meškiui. – Todėl aš ir karpau drabužius.
Ji pašnairavo į popierių krepšį, kur įmetė megztinį.
– Beje, jį sudraskė šuo, – pasakė Lota.

„Ir naktimis būnu viena…“

Ir Lota liko viena. Teta Berg atnešė jai valgio. Lota nuleido pintinėlę, joje buvo vėl įdėta limonado, du šiaudeliai ir šaltas mėsos pjausnys.
– Beveik taip pat gerai kaip pas Niumanus, – pasakė Lota Meškiui.
Pavalgiusi Lota vėl nušluostė dulkes nuo baldų. Paskui atsistojo prie lango ir ėmė iš viršaus stebėti, ką veikia Niumanai. Jonas ir Mija Marija sode žaidė kroketą su tėčiu. Visos obelys žydėjo, atrodo kaip didžiulė gėlių puokštė, galvojo Lota. Gražumėlis.
– Linksma žaisti kroketą, – pasakė Lota Meškiui. – Bet ne taip linksma, kaip turėti savo namų ūkį.
Netrukus sutemo. Tada tėtis, Jonas ir Mija Marija suėjo į savo geltoną namą. Lota atsiduso. Jai nebeliko į ką žiūrėti.
Tad ilgai stovėjo prie lango, žvelgdama laukan, tuo tarpu tetos Berg šlamštinei daržinei nutiko tai, ko Lota visiškai nelaukė. Čia sutemo, ir atsigręžusi Lota tą pamatė. Tamsa buvo užliejusi kertes, tvyrojo tenai juodut juodžiausia. Ji atšliaužė ir į Lotos kambarėlio vidurį, tik palei langą dar buvo šviesėliau.
– Verčiau mudu atsigulsime, nes netrukus nieko nebematysime, – pasakė Lota Meškiui.
Ji skubiai paguldė Violą Linėją į lėlių lovytę, o Meškių į vaikišką. Paskui pati atsigulė šalia Meškiaus ir apsiklojo net nosį.
– Ne todėl, kad bijau tamsos, – pasakė ji, – tiktai man liūdna.
Atsiduso keliskart, paskui atsisėdo ir įsistebeilijo į tamsą.
– Ak, – ištarė ji ir vėl palindo po apklotu. Stipriai prispaudė prie savęs Meškių.
– Dabar Jonas ir Mija Marija tikriausiai irgi guli, – pasakė ji. – O mama ir tėtis ateina palinkėti labos nakties juodviem. Bet ne man…
Lota atsiduso. Vien tik šitas atodūsis pasigirdo palėpėje, nes čia buvo tylu tylu. Neturėtų būti šitokio tylumo, pamanė Lota, todėl ėmė dainuoti.
Kai pareinu į savo namelį
ir naktimis būnu viena, –
padainavo Lota, tada nutilo ir atsiduso.
Pamėgino vėl:
Kai pareinu į savo namelį
ir naktimis būnu viena…
Bet vargšelė Lota nebegalėjo dainuoti, pravirko. Tada laiptais užlipo tėtis, dainavo jis:
Užsidegu čia žiburėlį,
tiktai katinas murkia šalia.
Lota kaip reikiant įsiverkė.
– Tėti, – suriko ji, – norėčiau bent katino.
Tada tėtis iškėlė Lotą iš lovelės ir suspaudė glėbyje.
– Žinai, Lota, – pasakė tėtis. – Namie mama labai liūdi, gal tu vis dėlto galėtumei persikraustyti namo Kalėdoms?
– Aš noriu persikraustyti dabar! – suriko Lota.
Taigi tėtis paėmė Lotą ir Meškių ir parnešė į geltoną namą pas mamą.
– Lota jau parsikraustė namo, – šūktelėjo tėtis, kai įėjo į priebutį.
Mama sėdėjo svetainėje prie židinio. Ji išskėtė rankas ir paklausė:
– Tikrai? Tai tu parsikraustei, Lota?
Lota puolė mamai į glėbį ir taip verkė, kad ašaros pliaupė upeliais. – Taip, aš visą savo gyvenimą gyvensiu pas tave, -pasakė Lota.
– Kaip smagu, – pasakė mama.
Paskui Lota ilgai sėdėjo mamai ant kelių, tik verkė ir nieko nekalbėjo, bet vėliau paklausė:
– Mama, dabar turiu kitą baltą megztinį, kurį gavau iš tetos Berg, ar gerai?
Mama nieko neatsakė. Tylėjo ir žiūrėjo į Lotą. Tada Lota nuleido akis ir sumurmėjo:
– Aną aš sukarpiau, norėčiau už tai atsiprašyti, bet negaliu.
– O jeigu aš taip pat paprašysiu atleisti, – tarė mama. – Jeigu pasakysiu štai taip: atsiprašau, Lotele, už visus tuos kartus, kai negerai su tavimi elgiausi.
– Taip, tada ir aš galiu atsiprašyti, – pasakė Lota.
Ji apsikabino mamai už kaklo, prisiglaudė taip stipriai, kiek pajėgė, ir išbeldė:
– Atleisk, atleisk, atleisk, atleisk!
Tada mama nunešė Lotą į vaikų kambarį, paguldė į jos nuosavą dailią lovelę, kur buvo paklodė ir rožinis apklotas, kurį Lota paguldyta paprastai pašydavo. Atėjo ir tėtis, jie abu pabučiavo Lotą ir palinkėjo:
– Labanakt, mieloji Lotele. Ir išėjo.
– Kokie jie geručiai, – pasakė Lota.
Jonas ir Mija Marija jau taisėsi miegoti, bet Jonas pasakė:
– Taip ir žinojau, kad nepasiliksi tenai visą naktį. Lota atkirto:
– Bet aš būsiu tenai dieną ir žaisiu, štai kaip. Ir jeigu mušite mano Meškių, tu ar Mija Marija, tai abiem iškaršiu kailį, štai kaip.
– Mums nė motais tavo senas Meškius, – pasakė Jonas. Ir užmigo.
O Lota dar valandžiukę nemiegojo ir patyliukais dainavo:
Kai pareinu į savo namelį
ir naktimis būnu viena,
užsidegu čia žiburėlį,
tiktai katinas murkia šalia.
– Bet ši dainelė ne apie mane, o apie kitą Lotą, – pasakė Lota.

Mokytojas organizuoja skaitymą, bet tai atlieka patys mokiniai. Mokiniai perskaitytą teksto dalį pristatyti gali įvairiai – schema, papasakoti, kurti vaidinimą, nupiešti, sukurti eilėraštį, dainą ir pan.

Pamokos pabaigoje mokiniai pildo lentelę – reflektuoja:      spaudžia nuorodą
 

Ką sužinojau apie Lotą? Įdomiausia knygos dalis Labiausiai patikęs grupės pristatymas

 


   1.2. Vytauto V.Lansbergio pasakos
 Priemonės – Vytauto V. Lansbergio knyga „Obuolių pasakos“, kortelės su žodžiais, lenta arba kompiuteris, jei yra ir Multimedia

Mokiniai skaitys „Pasaką apie Obuolį Antaną“ iš knygos „Obuolių pasakos“.

Jei dar pamenate, bobų vasarą prie obels atvažiavusios bobos nupurtė nuo šakų bemaž visus obuolius ir nuvežė juos į „SULČIŲ SPAUDYKLĄ“. Tačiau ant obels dar liko nenupurtyti keli obuoliai, o ypač toks vienas tylenis obuolys Antanas. Vakare, po visų šitų tragiškų įvykių, prie obels atėjo Šalna. Dabar tęsiame šio pasakojimo tęsinį…

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad Šalna buvo labai nemaloni moteriškė, ir jos jausmai
buvo labai šalti. Gal net,sakyčiau, tokių savybių kaip jausmai Šalna išvis neturėjo – ji turėjo dantis, kuriuos naudodavo vietoj jausmų. Tarkim, rudenį kur pamiškėj sutikusi kokį nors padarą, Šalna jį čiupdavo tiesiai už gerklės savo aštriaisiais dantim, tuo išreikšdama ne tik jausmus, bet ir visa kita… Pastarasis padaras kaisdavo it Šalnos pakąstas. Po tokios nemalonios, saky­tume, procedūros tam padarui dažniausiai nutrūkdavo Gyvenimo siūlas. Tie, kurių Gyvenimo siūlai būdavo labai ploni, numirdavo greičiau, o tie, kurių storesnį – per savaitę, kartais dvi…

Obuolys Antanas vietoj Gyvenimo siūlo buvo pasirišęs 0,35 mm skersmens valą, kad kartais Šalna jo nepakąstų. Na, priėjo Šalna prie obels, išsižiojo, bet niekaip negaliAntano Gyvenimo valo perkąst. Ir taip bandė, ir kitaip -nieko nepavyko… Atsisėdo Šalna be galo nusiminus po Obelim ir apsiverkė, net kruša iš akių pabiro.
– Ko čia  krušą barstai,  besarmate,  šalta gi,  – sako Antanas, besisiūbuodamas ant šakos.
– O kaipgi aš krušos nebarstysiu, jei tavęs jauno bernužėlio niekaip perkąst negaliu… Ir kas tu per žmogus?
– Aš ne žmogus, o obuolys Antanas, – mandagiai Šalną -pataisė Antanas ir abejingai pridūrė:
– Žinai, ką aš tau pasakysiu… Jei jau taip nori, gali mane perkąst per pusę, vis tiek aš čia vieną gražią dieną supūsiu.                 Taip taręs, ryžtingu mostu Antanas pats nusitraukėGyvenimo valą ir bumbtelėjo ant žemės prie pat Šalnos.
– Gali perkąst tiek kartų, kiek tik širdis geidžia, – pridūrė jis. – Jei nori tris, o jei nori — penkiolika…
– Neturiu dabar apetito, – atsakė Šalna, – man bloga. Depresija*, skrandis neveikia. Suvalgysiu kada nors vėliau. O dabar aš norėčiau tau papasakoti tikrąją savo gyvenimo istoriją…

Tada Šalna įsidėjo obuolį Antaną į skreitą** ir ėmė jam šaltu veidu pasakoti.

* Depresija – tokia obuolių bei kitų neprinokusių būtybių liga, kai juos iš visų šonų labai stipriai suspaudžia gyvenimo presai.
**Skreitas – tai tokia vieta tarp kojų, kur galima ką nors pasidėti.

Išrenkama  20 žodžių ir frazių. Paruoštą kortelių su žodžiais komplektą mokytojas išdalina mokinių poroms. Mokiniai rūšiuoja korteles į grupes, kurios jiems atrodo prasmingos. Mokiniai tariasi, argumentuoja savo nuomonę.

 

Peržiūrėkite pateiktą žodžių sąrašą. Nuspręskite, kurie žodžiai priklauso tai pačiai grupei ar kategorijai, ir įvardinkite kiekvieną grupę. Pasistenkite suskirstyti žodžius į kuo mažiau grupių. Ieškokite, kas tuos žodžius jungia.
Sutvėrimai, dantys vietoj jausmų, Bobų vasara, sulčių spaudykla, skrandis neveikia, gudresni obuoliai, tylenis, depresija, šalna, gyvenimo valas, neturiu apetito, obuolys Antanas, aštrieji dantys, jausmai šalti, bumbtelėjo ant žemės, perkask per pusę, jaunas bernužėlis, obelų drebėjimas, krušą barsto, bobos.

Mokiniai užduotį atlikti galėtų  taip:

Darbas pristatomas klasei, aptariama, diskutuojama, kas ir kodėl taip parašė. Tuomet skaitoma pasaka. Mokiniai vėl grįžta prie užduoties – dar kartą tikslinama ir aptariama. Mokiniai suskirstomi į 4 grupes pagal ištrauktus lapelius, ant kurių parašyti veikėjai – kiekviena grupė turi pristatyti nurodytą veikėją. Kaip pristatyti, pasirenka patys – pasakoja, suvaidina, piešia, šoka, sukuria eilėraštį, dainą ir pan.
Mokiniai, pasitarę poroje, vienu sakiniu lentoje turi parašyti, kas jiems labiausiai toje pasakoje patiko, sudomino. Taip yra išrenkamas labiausiai patikęs pasakos epizodas.

 Galima pasakos klausytis http://www.youtube.com/watch?v=kaOsPSh-jkE

 

 

Ką sužinojau apie šalną? Įdomiausia pasakos dalis Labiausiai patikęs grupės pristatymas

 

 1.3. J.Degutytės poezija1.2. Užduotys 3-4 kl.
 Priemonės – J.Degutytės eilėraščio „Akmenėlio prašymas“ kopijos, užduočių lapai, CD grotuvas.

Iš anksto mokiniams skiriamas savarankiškas J.Degutytės eilėraščio „Akmenėlio prašymas“ skaitymas.

Dar saulė miega. Dar nebunda paukštis.
Dar kalbasi giria su dangumi.
Tokia tyla, kad pienės pūkas girdi,
kaip šnabžda akmenėlis pakrūmy.

Jis prašo žemės, kad padovanotų
gimimo dieną jam dvi kojeles,
nes nori jis toli toli keliauti
į žemuogių ir pasakų salas.

Pateikiamos užduotys bei klausimai, kurie atskleistų eilėraščio idėjinius – estetinius ypatumus ir tekste užfiksuotą intonaciją: perskaitykite tekstą, atkreipdami dėmesį į poetinių vaizdų savitumą (kokiais pojūčiais suvokiame atskirų įvaizdžių prasmę, kokią nuotaiką, asociacijas jie sukelia), kokie eilėraštyje išreikšti poetės išgyvenimai, kokie vaizdai, detalės, intonacijos juos ryškiausiai atskleidžia, ką ir kodėl, skaitant eilėraštį, jūsų nuomone, būtinai reikėtų išryškinti.

Papildoma informacija mokytojams:
http://vddb.laba.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:J.04~2008~ISSN_1822-7309.V_6.PG_164-171/DS.002.0.01.ARTIC
 

 

Mokiniai rašo į duotą schemą. Aptariami mokinių atsakymai, mokytojas juos papildo, apibendrina. Tuomet bandoma kūrinį iliustruoti, atkreipiant dėmesį į ryto vaizdus, akmenėlio svajonių vaizdavimą, pienės pūką. Darbai aptariami ir mokiniai mėgina raiškiai skaityti eilėraštį, motyvuodami savąjį skaitymo variantą.  Tuomet klausomasi aktoriaus (arba raiškiai skaitančio mokytojo) skaitymo įrašo. Palyginama, daromos išvados:

 

Skaitančiojo vardas Eilėraščio skaitymo
Privalumai Trūkumai

 

Ką sužinojau apie akmenį? Labiausiai patikęs eilėraščio iliustravimas Labiausiai patikęs eilėraščio skaitymas


 1.4. L. Degėsio poezija ir muzika

 

Priemonės – L.Degėsio eilėraščio „Šimtakojis“ kopijos, kompiuteris su Multimedia, grupės „Tele bim bam“ dainos ‚,Šimtakojis“ įrašas, lenta, lapeliai su nurodytomis variacijomis, užduočių lapeliai.

Mokiniai  skaito L.Degėsio eilėraštį „Šimtakojis“

Ak, pūkuotas švelnus šimtakoji,
Kur per vasarą sveikas bėgioji?
Kiek tu batų porų nunešioji,
Šimtakoji vikrus, greitakoji.

Kiek tau batų kas rytą valyti,
Jie sušlampa, kai pradeda lyti,
Kaip sunku tau batus nusiauti,
Kaip keblu juos prie durų sukrauti.

Kaip keistai per balas tu šokuoji,
Gal tau skauda penkioliktą koją?
Tu lekioji, gal būt nesveikuoji?
Šimtakoji, o gal tu pankuoji?

Aš norėjau dar daug ko paklausti,
Aš norėjau tau ranką paspausti,
Bet bijojau, nes jau nežinojau
Ką paduosi man – ranką ar koją.

Taikomas „Vokalinių variacijų“ metodas, kai mokiniai daug kartų skaito tą patį eilėraštį skirtingomis intonacijomis, kurių variacijos pavadinimas užrašytas lapelyje – liūdnai, išdidžiai, linksmai, it plepalą, grėsmingai, pašnabždom, rėkte išrėkti, piktai. Lapelis traukiamas burtų keliu arba mokiniai pasirenka patys. Jie pasiskirsto grupelėmis ir treniruojasi. Tuomet išrenkamas atstovas, kuris pristatys. Skirtingos variacijos parašomos lentoje, o klausant grupės atstovų, reikia pasakyti, kur kokia. Taip iš karto patikriname, ar tinkamai skaitėme. Mokiniai išsako nuomonę apie pasirengimą skaitymui:

 

Labai patiko….. Sunkiausiai sekėsi….

Klausomasi grupės „Tele bim bam“ dainos ‚,Šimtakojis“ įrašo.
 http://www.youtube.com/watch?v=myS6rf6_Oyg

Lyginamas L.Degėsio eilėraštis ir daina, remiantis šiais kriterijais:

 

Kriterijai Eilėraštis Daina
Pavadinimas
Tekstas:
skirtumai ir panašumai
Trukmė

 

 

Ką naujo sužinojau apie eilėraščių skaitymą? Labiausiai patikęs dainos epizodas Labiausiai patikęs eilėraščio skaitymas

 1.5. Paslaptingi laiškai
 Priemonės – dėžutė, laiškas, Lietuvos žemėlapis,  kompiuteris su internetu, enciklopedijos ar žinynai apie galvijų veisles,  Jujjos ir Tomo Wieslanderių knygos apie Mamulę Mū.

Į klasę atnešame dėžutė. Mokiniai arba mokytoja išsiima vieną laišką iš dėžutės, perskaito jį ir atlieka laiške pateiktas užduotis:

1 užduotis.Mokiniai gavo laišką iš karvės, kurios vardas Mamulė Mū. Laiške karvė teiravosi, kas yra vaikas. Ji buvo girdėjusi, kad šios klasės vaikai yra ypač protingi, todėl iš jų ji norėtų sulaukti atsakymo į savo klausimą. Prieš tai karvė norėtų sužinoti šiek tiek daugiau apie kiekvieną vaiką, todėl jie rašo laiškus ir pasakoja apie save. Laiško pavyzdys:

Labas Mamule Mū,
Mano vardas Kasparas. Aš esu berniukas ir bijau lokių, vilkų ir lapių. Dar turiu paslaptį, kurios negaliu atskleisti. Man gerai sekasi matematika. Bet nesiseka šokti. Mano svajonė būti laimingam visą gyvenimą. Aš esu geras, bet kartais būnu išdykęs ir prikrečiu kvailysčių. Turiu brolį ir jaunesnę seserį, ir dar vyresnę seserį. Aš klausau savo mamos ir tėčio.

Vaikai perskaito parašytus laiškus. Mokytoja kartu su vaikais apibendrina jų mintis, paaiškinimus, kas yra vaikas.

 

2 užduotis.Mamulė Mū, kuri gyvena vienoje Švedijos fermoje, padėkoja už laiškus ir paprašo vaikų dar vienos paslaugos: sugalvoti vardą jos ką tik gimusiam veršiukui. Vardas turi prasidėti raide „L“. Mokytoja su vaikais Lietuvos žemėlapyje ieško „L“ raide prasidedančio miestelio pavadinimo. Išrenka gražiausią vardą. Gali ir nupiešti veršiuką.

Jeigu būtų vaikams įdomu, gali pagalvoti, kokios veislės galėtų būti Mamulė Mū. Jei klasės vaikai yra skaitę vieną iš knygų apie šią heroję, tuomet galėtų sugalvoti (o gal surado tekste), kokios veislės yra ši karvė.

Įdėjų žemėlapis

 Refleksija mokytojams:

–    Kas pavyko mokiniams, atliekant konkrečią užduotį?
–    Kokie sunkumai kilo?
–    Ką siūlytumėte keisti?

Lentelėje procentais įvertinkite kiekvieną užduotį, kiek ji buvo tinkama gabiems mokiniams ugdyti (pvz.: 100% – tiko puikiai, 50% – vidutiniškai ir t.t.)

 

 

El.Nr. Užduotys Procentai
1. Švedų rašytoja Astrida Lindgren
2. Vytauto V.Lansbergio pasakos
3. J.Degutytės poezija
4. L.Degėsio poezija ir muzika
5. Paslaptingi laiškai

Susisiekite su mumis!

Jei turite Jums rūpimų klausimų, susijusių su svetainėje pateikta informacija ar pačia organizacija, esame pasiruošę į juos atsakyti.

Sending

©2019 Gabiųjų ugdymo centras. Sprendimas: VšĮ „Process Lab“ Solo Systems

Log in with your credentials

or    

Forgot your details?