V skyrius – Rašymas 3-4 klasėse

V skyrius
Rašymas 3-4 klasėse

 Atlikę užduotis, mokiniai gebės:

–    mintis ir jausmus išreikšti raštu;
–    raštu išanalizuoti kūrinį;
–    apibūdinti kalbos dalis;
–    paaiškinti įvairius rašybos atvejus;
–    raštu atsakyti į klausimus;
–    kurti poezijos tekstus;
–    parašyti įvairių tipų tekstus.
 5.1.Teksto analizė raštu

 

Priemonės – R.Budrio knyga „Kiekvienas turi savo taką“, lapai su užduotimis, kompiuteris su Multimedia arba lenta.

Klasė suskirstoma į dvi dalis. Mokiniai skirtingose grupėse skaito po ištrauką išR.Budrio apysakos „Švelniaragis grįžta į girią“ .

 

I dalis
Po sodą vaikščioja jaunas stirninas. Jo ragai švelnūs ir buki.
Grakštus stirninas. Jo lieknos kojos gali toli šokti. Sodo tvora – jam vieni juokai. Jis skrenda per ją tarsi paukštis. O stirnino akys – didelės ir tamsios, kaip du nakties dangaus gabalėliai. Jau antras pavasaris, kai jis gyvena šiame sode. Parsivežė šeimininkas jį visai mažą. Plačiame miške visų mažų padarų tyko dideli pavojai. Jį, mažą stirniuką, aptiko lapė. Stirniukas bėgo tarp krūmų per aukštą žolę. Neilgai bėgo… Nu­tvėrė lapės dantys… Ir būtų stirniuką ištikęs tas pats likimas, kaip kiekvieną pavasarį ir vasarą ištinka daug stirniukų, pakliuvusių miklioms lapėms.
Bet gailų stirniuko šauksmą išgirdo girininkas, kuris tuo metu netoliese lankė miško jaunuolyną.
Lapė vikstelėjo rudą uodegą ir nunėrė į tankumyną. O girininkas nesunkiai pasigavo stirniuką. Lapė jam buvo smarkiai perkandus kojytę, ir jis nebegalėjo greitai bėgti.
Girininkas dažnai rasdavo mažų zuikučių ir stirniukų, bet niekad jų ne­gaudydavo. Neimdavo pats ir kitiems draudė, žvėrelių namai miške. Pas žmo­gų, kur žvėreliai dažnai pavirsta tik žaislu, jiems nėra kas veikti. Bet šį kartą Stirniukas buvo sužeistas. Ir smarkiai sužeistas. Senos stirnos niekur nebuvo matyti. Ir lapė, ko gero, jeigu paliksi stirniuką, sugrįš ir pagaus jį. Girininkas aprišo stirniukui koją nosine. Nusinešė į vežimą ir vežėsi namo.

II dalis

– Švelniaragi… Tu mūsų Švelniaragi… – vienas berniukas ištiesė ranką, glosto jam kaktą ir švelnučiais plaukeliais apaugusius ragus.
Švelniaragis juodom akim žiūri į berniukus. Jo akys tokios tamsios, kad net saulės atspindžiai jose paskęsta ir paskui spinduliuoja kažkur iš gilumos.
Švelniaragis ištiesia kaklą, baksteli berniukui į krūtinę drėgna juoda nosimi ir švelniai ima krimsnoti švarkelio sagą.
Abu berniukai glosto Švelniaragį. Abu kišenaitėse randa jam po skanės­tą… Ir visi trys jaučia, kad visiems trims labai liūdna, tik Švelniaragis nežino kodėl.
Girininkas guldo šautuvą į vežimą. Paskui čiumpa stirniną už kojų. Švel­niai jam jas suriša. Tada balta skarele atsargiai užriša jam ir akis. Ir vežimas krypuodamas vis tolsta ir tolsta pavasario keliu.
Eglių tankynėse dar baltuoja sniegas. Baltuoja kur ne kur, visai iškorijęs, pačiuose įžiemiuose, kur neprieina saulė.
Šalia eglyno – šviesi aikštelė. Aplink aikštelę – medžiai ir medžiai. Čia beveik girios vidurys. O vasarą joje bus daug žolės ir žydės gėlės. Aplink ją mėgsta gyventi stirnos ir dažnai ateina čia parankioti miško dobilų.
Į aikštelę įrieda vežimas. Bėris sustoja, girininkas išlipa. O Švelniaragis vis dar guli užrištomis akimis.
Girininkas ramina stirniną. Nuriša skepetaitę.
– Čia ir gyvensi kartu su miško stirnomis. Tik nemanyk, kad man ne­gaila su tavimi skirtis. Bet negi tau lemta, girioje gimus, naminiu būti? Tavo kailis – kaip visų girios stirnų, tavo ragai – kaip ir visų girios stirninų… Eik ir gyvenk. Lapė jau seniai tau nepavojinga. Iki rudens išmoksi pats manytis. Žiemą prie ėdžių ateik. Tik lūšiai į nagus nepakliūk. Supratai?
Girininkas iškelia Švelniaragį ir pastato ant žemės. Stirninas atsistoja ir dairosi nesuprasdamas. Girininkas irgi stovi. Gaila skirtis, kad jį kur…
Staiga girininkas suploja rankomis ir surinka baisiu balsu. Švelniaragis me­tasi į šalį, bet vėl sustoja. Tada girininkas pačiumpa šautuvą ir taip trinkteli, kad Švelniaragiui net kailis pasišiaušia ir ausyse suspengia. Stirninas nubėga gerokai tolyn ir vėl sustoja. Vėl trenkia šūvis. Švelniaragis išsigąsta ir nuliuok­si. Tik švysteli baltos uodegos veidrodėlis už žalių eglučių.
Girininkas ir norėjo, kad Švelniaragis pajustų baimę, kad jis nesileistų artyn kiekvieno sutikto žmogaus. Kad jis nuo pirmos dienos suprastų, jog girios žvėrelis turi būti atsargus.

Pradedama nuo apmąstomojo rašymo apie tai, ką perskaitė (kokios mintys, jausmai kilo). Rašoma laisvai, negalvojant apie klaidas, tai yra skirta jų saviraiškai, o ne tikrinimui.

Aptariami mokinių darbai.  Grupėse pasitaria ir sugalvoja ištraukos pavadinimą. Viena grupė atsako į duotą klausimą:

Paaiškinkite, kodėl girininkas pat neimdavo ir kitiems neleisdavo imti mažų zuikučių ir stirniukų?

Kita grupė atsako į duotą klausimą:

Kodėl girininkas ir vaikai liūdnai atsisveikino su stirniuku?

Tuomet viena grupė suranda stirnino aprašymą, o kita – stirnino aprašymo detales. Abi grupės nupiešia stirnino paveikslą, remiantis tekstu. Pasikeičia piešiniais ir bando jį aprašyti. Darbai palyginami su originaliu tekstu.

Ką sužinojau apie miško gyventojus? Jautriausia kūrinio vieta Labiausiai patikusi kūrinio vieta

Idėjų žemėlapis
                            
 5.2. Kalbos dalys
 Priemonės – lapai suschemomis, žodynai, kompiuteris su Multimedia arba lenta, J.Šukio knyga „Gramatikos šalyje“

Mokiniams duodami lapai su schema. Viršuje parašyti klausimai: Kas tai yra? Kaitymas. Kokie pavyzdžiai? Ką dar žinote apie nurodytą kalbos dalį? Mokiniai gali pildyti schemą individualiai, poromis arba mažomis grupėmis. Mokiniai gali naudotis žodynais, internetu. Jeigu mokiniai netiksliai apibūdina šias kalbos dalis, mokytoja nurodo literatūrą ar internetinę nuorodą, kaip galima papildyti. Kai užpildo schemą, mokiniai raštu apibūdina daiktavardį, būdvardį ir veiksmažodį.

Toliau mokiniai naudodamiesi schemomis atlieka užduotis, nagrinėdami kalbos dalis sugalvotuose sakiniuose. Tik analizuoja kitos grupės užpildytą schemą – ją galima papildyti. Tuomet pagal papildytą schemą sukuria aprašymą apie kalbos dalį. Tai pateikti ir pristatyti gali įvairiai – eiliuota forma, šokdami ar dainuodami.

Ką sužinojau apie kalbos dalis? Sunkiausiai sekėsi…. Labiausiai patikęs grupės pristatymas

 5.3. Kelionė po Prancūziją
 Priemonės – bukletai, laikraščiai, žurnalai, žodynas lietuvių – prancūzų kalbų, Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, knygos apie drabužių madas.

Mokiniai dirbs grupėmis penkiuose tyrimo institutuose: žurnalistikos, architektūros, kalbos tyrimo, etimologijos ir dizaino.

1-asis institutas. Mokiniai skaito įvairią literatūrą (bukletai, ištraukos iš laikraščių ar žurnalų) apie Prancūzijoje įkurtą Disneilendą ir rašo pasakojimą.

2-asis institutas. Iš nuotraukų ir iškarpų grafiškai dėlioja Disneilendo planą.

3-asis institutas. Gaminasi korteles su savo vardais, kuriuos užrašo prancūzų abėcėle ir papuošia prancūziškais ornamentais.

4-asis institutas. Mokiniai mokosi apie žodžių kilmę „rinkdami“ sraiges žolėje. Ant kiekvienos sraigės užrašyta po žodį. Mokiniai žodyne susiranda kiekvieno žodžio etimologiją (kilmę). Jie paaiškina, ką žodis reiškė iš pradžių ir ką reiškia dabar. Pavartoja tą žodį sakinyje.

http://ualgiman.dtiltas.lt/leksika_kilmes_atzvilgiu.html
http://tuirtavovardas.wordpress.com/2011/10/01/prancuziski-mergaiciu-vardai-f/

http://www.tpa.vgtu.lt/upload/filosof_zurn/santalka_t_15_nr_4_petretiene.pdf
5-asis institutas. Pagal skaitytus tekstus ir matytus paveikslus mokiniai kuria drabužį ar papuošalą, šitaip iliustruodami prancūzų aprangą. Taip pat parašo rašinį apie tai, kas darė įtaką drabužiams ir jų modeliams.

Kiekviena grupė pristato savo darbus. Vyksta aptarimai. Darbai segami į aplanką arba kuriama knyga.

 

Ką sužinojau apie Prancūziją? Sunkiausiai sekėsi…. Labiausiai patikęs grupės pristatymas

Idėjų žemėlapis

 5.4. Vaikų teisių konvencija per literatūrą
 Priemonės – A.Lingdren knyga „Pepė Ilgakojinė“, lapai su užduotimis, kompiuteris su Multimedia arba lenta, Vaikų teisių konvencija. (http://www.nplc.lt/sena/nj/Dokumentai/Uzs_teis_aktai/vaiko%20teisiu%20konvencija.htm)

Mokiniai skaito ištrauką A.Lingdren knygos „Pepė Ilgakojinė“, kuriame Pepė užgauliojama dėl savo dėl savo raudonų plaukų ir didelių pėdų.

Bet kaip tik tą akimirką atsivėrė gretimo namo varteliai ir pro juos išlėkė berniūkštis. Jis atrodė nusigandęs, ir ne be reikalo, nes jam įkandin išgriuvo dar penki berniūkščiai. Šie tučtuojau pagavo pirmąjį ir, prispaudę prie tvoros, ėmė tvatyti. Visi penki kartu kumščiavo ir mušė. Berniūkštis verkė dangstydamasis veidą rankomis ir bandydamas apsisaugoti.
– Duokit jam, vaikai, – suriko didžiausias ir stipriausias iš visų berniukų, – kad jis daugiau niekada nedrįstų pasirodyti šitoje gatvėje!
– Oi, – sušuko Anika, – Vilį muša. Kokie negeri berniukai!
– Štai šitas – bjaurusis Bengtas. Jis amžinai pešasi, -pasakė Tomis. – Penki prieš vieną, kokie begėdžiai!
Pepė priėjo prie berniukų ir pabaksnojo Bengtui į nu­garą.
– Ei, ei, – pasakė ji. – Berods taikotės košę iš vargšo Vilio sugrūsti, kad užpuolėt visi penki drauge.

Bengtas atsigręžė ir išvydo mergaitę, kurios iki šiol nebuvo matęs. Pasiutusiai keista mergiotė, kad drįso jį kalbinti. Iš pradžių jis tik išsižiojo nustebęs, paskui nusiviepė lig ausų.
– Vaikai, – pasakė jis. – Vaikai! Paleiskit Vilį ir žvilgtelkit į šitą mergiotę. Tai bent paukštytė!
Jis pliaukštelėjo per kelius ir nusikvatojo. Bemat ir visi kiti susigrūdo aplink Pepę, tiktai Vilis nusišluostęs ašaras baikščiai paėjo tolyn ir atsistojo prie Tomio.
– Ar jūs kada matėt šitokius plaukus?! Kaip ugnies kūlys! O batai, – stebėjosi Bengtas. – Ar nepaskolintum man vieno? Kaip smagu būtų pasiirstyt, juk neturiu valties.
Jis čiuptelėjo Pepei už kasos, bet tuoj paleido:
– Oi, nudegiau!
Tada visi penki berniukai sustojo ratu aplink Pepę ir šaukė šokinėdami:
– Raudonkepuraite! Raudonkepuraite!
Pepė stovėjo vidury ratelio ir patenkinta šypsojosi. Bengtas manė, kad ji supyks ar ims verkti, bent jau nusigąs. O kai nieko nepešė, pastūmė ją.
– Žiūriu, kad nelabai moki mandagiai elgtis su moterimis, – pasakė Pepė. Ji čiupo berniūkštį savo stipriomis rankomis, pakėlė aukštyn, panešė prie beržo, augusio netoliese, ir pakabino ant šakos. Po to stvėrė dar vieną berniuką ir pakabino ant kitos šakos, trečią pasodino ant tvoros stulpo priešais namą, ketvirtą permetė per tvorą tiesiai įgėlių lovelę, o paskutinį mušeiką įsodino į mažytį žaislinį vežimėlį, kuris stovėjo gatvėje. Pepė, Tomis, Anika ir Vilis spoksojo į vaikus, o šie buvo lyg žado netekę iš nuostabos. Ir Pepė tarė:
– Begėdžiai jūs! Penkiese užpuolėt vieną berniuką. Tikri begėdžiai. Ir dar kumščiuojat beginklę mergaitę. Fui, kaip negražu!
– O dabar eisim namo, – pasakė ji Tomiui ir Anikai. O Viliui tarė:
– Jeigu jie dar sykį drįs tave mušti, pasakyk man.
Ir dar pridūrė Bengtui, kybančiam ant šakos ir bijančiam pajudėti:
– Jeigu dar ką turi pasakyti apie mano plaukus ir batus, tai verčiau drožk dabar, kol nenuėjau namo.Tik Bengtas neturėjo daugiau ką pasakyti nei apie Pepės batus, nei apie plaukus. Tada Pepė pasiėmė savo skardinę į vieną ranką, siūlų ritę į kitą ir nudrožė Tomio ir Anikos lydima.

Jeigu reikia galima supažindinti vaikus ir su Vaikų teisių konvencija– 2 asis straipsnis apie visų vaikų lygybę. Mokiniai analizuoja ištrauką. Tuomet pasiskirsto grupėmis ir bando sukurti  istoriją, kaip būtų galima skirtumus paversti privalumais, kad nebūtų pažeistas lygybės principais. Pavyzdys:

Mama Zuikienė kalba su teta Liza. Ji sako, kad susilaukė 9 vaikelių, bet vienas – dėmėtas. Teta Liza apžiūrėjo Taškutį. Taškutis – dėmėtas zuikutis. Joms kalbantis, atėjo kaimynas ir paklausė, ar tos rudos dėmės blogai. Mama Zuikienė suabejojo, nes jis kitoks negu visi. Kaimynui Rosiui visai patiko Taškutis.
Vieną kartą Taškutis liko namuose vienas, nes buvo dėmėtas. Visa šeima tuo tarpu buvo senelio gimtadienio šventėje. Taškutis mėgino panaikinti rudas dėmes, bet jam nepavyko… Tada jis pabėgo iš namų. Miške sutiko poną Rudį, kuris buvo panašus į jį , tik didesnis. Rudis pakvietė Taškutį į svečius. Jo namuose viskas buvo atvirkščiai – visi dėmėti, tik vienas – ne.
Kitą dieną susitiko abi šeimynos ir susidraugavo. O po to iškėlė Morkų puotą.

Mokiniai gali kurti pasaką, pvz.:

Boružėlė Liputė
Saulėtoje pievoje gyveno boružėlė Liputė. Kartą ji pamatė žydinčią aguoną. Atskrido ir tarė:
– Sveika, aguona, gal tu mano sesutė?
Tačiau aguona išdidžiai atrėžė Liputei:
– Kaip tu drįsti lygintis su manimi grožiu? Fu, skrisk. Tavo rūbas taškuotas, tarsi vaistais nutepliotas. Nebūsiu aš tavo sesutė.
Nusiminė Liputė. Supyko ant savo taškelių ir nuskrido verkdama per pievą. Pievoje sutiko mergaitę ir paprašė:
– Gal galėtum užtepti spalvotais dažais mano taškus, kad nesimatytų?
Mergaitė taip ir padarė.
Šukuodamasi spindulius, pamatė boružėlę Liputę saulė. Nustebo neradusi taškelių ir tarė:
– Kur pametei mano taškelį nuo dešiniojo sparnelio? Jis buvo gimtadienio dovanėlė tau.
Skrido pro šalį vėjas. Norėjo pakutenti boružėlės kojytę, tačiau nustebęs paklausė:
– Kur pametei mano taškelį nuo kairiojo sparnelio? Kai gimei, juo tave papuošiau.
Praskleidęs debesis, boružėlę Liputę pamatė mėnuo ir nuliūdęs tarė:
– Kur pametei mano taškelį nuo sparnelio vidurėlio? Nebeturi mano bučinuko.
Supdamasi danguje, boružėlę pamatė žvaigždelė. Neiškentusi pasiteiravo:
– Kur pametei mano taškelį nuo apatėlės? Juo, numezgusi iš nakties siūlo, padabinau tave.
Suprato boružėlė Liputė:
– Taškeliai – tai mylimų draugų dovanos.
Susigėdo, kaip taip lengvai patikėjo aguona, ir nutarė būti savimi – taškuota ir miela boružėle.

Ką sužinojau apie lygias teises? Sunkiausiai sekėsi…. Labiausiai patikęs grupės rašinys

Idėjų žemėlapis

 5.5. Eilėraščio kūrimas

 Priemonės – žaidimų kauliukas,  lapai ar sąsiuviniai, kompiuteris su Multimedia arba lenta

Eilėraštį kurti galima žaidžiant. Mokiniai ridena kauliuką po du kartus ir šalia vardo lentoje ar kompiuteryje užrašo skaičių: 5, 7, 9,4,… Vaikai turi prisiminti, ką išgyveno būdami tokio amžiaus. Sąsiuvinyje ar lape užrašo pirmąją eilėraščio eilutę: Kai man buvo penkeri…arba Kai buvau devynerių… ir pan. Kiekvienas tęsia eilėraštį, prisimindamas kokius įvykius jis tuo metu išgyveno, kas svarbaus vyko jo gyvenime. Pvz.:

Kai devynerių metų buvau
Aš beprotiškai nerimavau
Kad jau greitai geroji mamytė
Išvažiuos broliuko gimdyti.

Mokytojas netaiso eilėraščio, o pataria paieškoti jautresnio ar išraiškingesnio žodžio. Rezultatas, kurio siekiame, ne pats eilėraštis, o tai, kad vaikai pajustų kūrybos grožį. Darbai perskaitomi ir aptariami.

Tuomet galime apsidairyti klasėje ir kiekvienas parašo, kokius daiktus šiandien turi atsinešęs. Kiekvieną daiktą apibūdina, pvz., kuprinė – dedama ant nugaras, į ją kažką galiu įdėti. Mokiniai pasirenka vieną iš aprašytų daiktų ir bando kurti ketureilį. Pradėti galima:

Aš tikrai nesu…( kuprinė, parkeris, puodelis ir t.t.)
Aš tikrai ne… (telefonas, skaičiuotuvas, penalas…)
Aš nesu… (magnetofonas)

Svarbu, kad pirma eilutė būtų ritminga. Vaikai užrašo mintis, o po to bando rimuoti.
Pvz.:

Ne kuprinė aš esu –
Atsiverti negaliu.
Negaliu kitiems parodyt,
ko ir kiek viduj turiu.

Darbai perskaitomi ir aptariami.

 

Ką sužinojau apie draugus? Sunkiausiai sekėsi…. Labiausiai patikęs eilėraštis

Idėjų žemėlapis


 Refleksija mokytojui

–    Kas pavyko mokiniams, atliekant konkrečią užduotį?
–    Kokie sunkumai kilo?
–    Ką siūlytumėte keisti?

Lentelėje procentais įvertinkite kiekvieną užduotį, kiek ji buvo tinkama gabiems mokiniams ugdyti (pvz.: 100% – tiko puikiai, 50% – vidutiniškai ir t.t.)

El.Nr. Užduotys Procentai
1. Teksto analizė raštu
2. Kalbos dalys
3. Kelionė po Prancūziją
4. Vaikų teisių konvencija per literatūrą
5. Eilėraščio kūrimas

Susisiekite su mumis!

Jei turite Jums rūpimų klausimų, susijusių su svetainėje pateikta informacija ar pačia organizacija, esame pasiruošę į juos atsakyti.

Sending

©2019 Gabiųjų ugdymo centras. Sprendimas: VšĮ „Process Lab“ Solo Systems

Log in with your credentials

or    

Forgot your details?