VI skyrius – Klausymas ir kalbėjimas 3-4 klasėse

VI skyrius
Klausymas ir kalbėjimas 3-4 klasėse

 Atlikę užduotis, mokiniai gebės: 

–    kritiškai mąstyti;
–    kelti klausimus, siekiant ką nors išsiaiškinti;
–    įdomiai, gyvai pasakoti, remiantis savo patirtimi;
–    argumentuotai reikšti savo nuomonę;
–    sukurti pranešimą apie kokį nors renginį;
–    grupuoti daiktus pagal panašius principus;
–    dirbti bendradarbiaujant;
–    nusakyti pagrindinę pasakojimą mintį ir aptariamas problemas.

 6.1. Skirtingi vaidmenys.

 Priemonės – magnetofonas su mikrofonu, užduočių lapeliai, ekskursijos planas, filmavimo kamera arba mobilusis telefonas, kompiuteris, jei yra ir Multimedia, rašymo priemonės.

Mokiniai klasėje suskirstomi į keturias grupes, pagal gebėjimus. Viena grupė yra vaikų periodinio leidinio žurnalistai, kurie turi sužinoti klasės svečių nuomonę apie klasėje vykusį renginį. Kita – ekskursijos vadovai po pasirinkto rašytojo muziejų, kurie turi  pokalbio būdu su turistais (klasės draugais) apibendrinkite jų patirtus įspūdžius muziejuje, akcentuodami esminius ekspozicijų dalykus, pagilinusius žinias apie rašytoją. Trečia – tautosakos rinkėjai, kurie turi išklausyti klasės mokinių atliekamas dainas bei sekamas pasakas, perteikiant liaudies kūrybą pasirinkta tema, o taip pat padaryti įrašų. Ketvirta – TV žurnalistai, kurie rengia reportažus apie tai, kas vyksta klasėje.

Pirmoji grupė pasitarusi sudaro klausimyną, pagal kurį bus apklausiami „svečiai“ (klasės draugai – kitos trys grupės, galima pasikalbėti su visais grupės nariais ir padaryti bendras grupės narių išvadas, svarbiausia, kad tame renginyje visi būtų buvę).
Tai gali būti schema, kai išskiriami privalumai ir trūkumai, aptariant konkrečius renginio momentus ir išsakant emocijas, mintis, jausmus, kuriuos jis sukėlė. O pabaigoje pateikiamas apibendrinimas apie renginį visai klasei.

Antrosios grupės mokiniai prisimena, kokiame muziejuje yra buvę, kaip ten viskas išdėstyta, kas eksponuojama ir t.t. Gali nusibraižyti planą arba pasinaudoti IKT virtualios kelionės galimybėmis. Pvz., A. Baranausko klėtelė

http://www.baranauskas.lt/kletele/turinys.htm  Grupės mokiniai pasiskirsto vaidmenimis – kas ves ekskursijas, t.y. pasakos. Kelionėje apsilanko viena grupelė, o paskui kita. Pabaigoje išdalinamos kortelės, kurias turi užpildyti „dalyvavę“ ekskursijoje klasės nariai. Duomenys apibendrinami ir pristatomi visai klasei.

 

Kas labiausiai patiko? Ką įdomaus sužinojai apie rašytoją Ką siūlytumei keisti, organizuojant ekskursiją?

Trečia grupė kalbina klasės draugus ir prašo padainuoti liaudies dainą arba pasekti pasaką. Duomenis fiksuoja popieriaus lape arba įrašo į magnetofoną ar kompiuterį. Vėliau surinktus duomenis apibendrina – išrenka, jų nuomone, geriausiai atliktas dainas ir pasektas pasakas bei pristato klasei.

Ketvirta grupė pasiskirsto vaidmenis: vieni stebės trijų grupių darbus, , kiti – ruoš pranešimus apie tai ką papasakojo grupės nariai. Kai grupės žurnalistai parengia darbus, jie pristatomi visai klasei.

 

Ką sužinojau šioje pamokoje? Įdomiausia veikla pamokoje Nepatikusi veikla

Idėjų žemėlapis

 6.2. Lietuvių rašytojai ir poetai

 

 Priemonės – lapai su užduotimis, kompiuteris su internetu, literatūros kritikos knygos, vaikų periodikos leidiniai (Laimiukas, Naminukas ir kt.)

Kiekvienam mokiniui arba kartu dirbančiai grupei duodama po tuščią  „Ratu pagal abėcėlę“ lentelės kopiją. Mokiniai turi sugalvoti ir pasakyti lietuvių rašytojų ir poetų pavardes, prasidedančias kiekviena iš abėcėlės raidžių. Per nustatytą laiką reikia užpildyti kuo daugiau langelių. Vėliau perskaito grupelės garsiai, o kitos įsirašo – taip visi yra užsipildo lenteles.

 

A B C Č D E Ė
F G H I Y J K
L M N O P R S
Š T U Ū V Z Ž

 

Avyžius, Budrys, Binkis, Cvirka, Čiurlionytė, Degutytė, Daukantas, Erlickas, Ė
Fromas-Gužutis Geda, Gutauskas, Herbačiauskas Ivanauskas, Ivanauskaitė Y Jakubėnas, Kukulas, Karosaitė
Landsbergis, Mieželaitis, Misevičius, Maironis, Nemunėlis Vytė, Ožeškienė Palčinskaitė, Poškus, Radauskas, Simonaitytė, Skučaitė, Saja,
Šaltenis, Šerelytė, Tamulaitis, Usinavičius Ū Vaižgantas, Vainilaitis, Zobarskas, Žilinskaitė, Žukauskas,

Galima aptarti, kokia raide pavardžių parsideda daugiausiai. Kuris langelis liko neužpildytas? Naudodamiesi žodynais ar kitais šaltiniais mokiniai pabando surasti ir įrašyti į tuščius langelius.

http://lt.wikipedia.org/wiki/Kategorija:Lietuvos_ra%C5%A1ytojai

Tuomet mokiniai pildo lentelę (pasirenka patys mokytojai, ar skatins rašyti apie vieną autorių ar kelis, pvz.: skaitytų eilėraščių poetai):

 

Žinau Noriu sužinoti Sužinojau

 

Pirmiausiai parašo, ką žino apie lietuvių rašytojus, pvz., koks rašytojas, ką parašė, ar gyvena Lietuvoje, kiek jam metų ir pan. Tada pildoma antroji grafa – kas mokiniams įdomu apie lietuvių rašytojus ir poetus, pvz., kiek metų pradėjo rašyti, kodėl rašo vaikams ir pan. Toliau skaito tekstus (iš vadovėlių, kritikos knygų, periodikos leidinių) apie rašytojus arba informacijos ieško internete. Ir užsipildo trečiąją grafą.

http://lt.wikipedia.org/wiki/Janina_Degutyt%C4%97

http://sielamaistinga.blogspot.com/2010/05/knyga-ir-asmenybe-janina-degutyte.html
http://lt.wikipedia.org/wiki/Vytautas_V._Landsbergis
http://www.skrynia.lt/modules.php?name=News&file=article&sid=1095

 

Ką naujo sužinojau apie lietuvių rašytojus? Įdomiausias biografijos faktas Sunkiausiai sekėsi….

Idėjų žemėlapis

 6.3. Pasakų veikėjai
Priemonės – H. K. Anderseno pasakų knygos, kompiuteris su Multimedia, lapai su citatomis.

H. K. Anderseno pasakos „Bjaurusis ančiukas“

    Buvo vasara. Kvepėjo neseniai nupjauta žole. Miške, kuriame buvo gilių ežerų, tarp aukštų medžių stovėjo sena sodyba. Namo pasienyje augo didžiulės varnalėšos.
Vieta buvo rami, taigi viena antis susisuko čia Perėjo labai ilgai. Pagaliau kiaušiniai pradėjo skilinėti vienas paskui kitą. „Pi, pi, pi!“ – iš lukštų ritosi ančiukai. Jų akytės plėtėsi iš nuostabos. Koks didelis pasaulis!
Antis suskaičiavo savo mažylius. Didžiausias kiaušinis vis dar buvo sveikas. Pro šalį ėjusi sena antis patarė palikti jį, nes, be abejo, tai esąs kalakutės kiaušinis. Bet antis, jau taip ilgai laukusi perėjo toliau. Pagaliau kiaušinis skilo, iš jo išsirito didelis, pilkutėlis, bjaurus   kamuolys, visai    nepanašus į kitus ančiukus.
Nesvarbu! Kitą dieną antis šoko į vandenį, o ančiukai vienas paskui kitą pliumptelėjo paskui ją, net ir tas didelis, pilkas bjaurusis. Jis negalėjo būti kalakučiukas, nes labai gerai plaukė! Tai tikrai jos mažylis !
– Eikite šen, pristatysiu jus savo draugėms antims. Tik visi būkite šalia manęs ir saugokitės  katino ! – tarė motina antis savo ančiukams.
Katinas ką tik nukniaukė ungurį, dėl kurio varžėsi dvi ančių šeimos.
– Judėkite greičiau, paskubėkite. Svarbiausia, nepamirškite nusilenkti senajai ančiai!
Mažyliai buvo klusnūs. Kitos antys juokėsi iš bjauraus didžiojo, pilkojo ančiuko; viena antis net prišoko ir įžnybo jam į kaklą.
– Palikite ramybėje! Jis nieko bloga nedaro! Nors nelabai gražus, bet plaukia puikiai, ilgainiui gal net ir sumažės! – pasakė motina antis.
Laimei, senoji antis ją nuramino: kiti ančiukai tikrai žavingi. Deja, vargšas ančiukas, paskutinysis išsiritęs iš kiaušinio, buvo per didelis ir bjaurus, visi iš jo tiki šaipėsi. Antys, gaidžiai ir vištos žnaibė, o kalakutas manydamas esąs valdovas, puolė pašiaušęs plunksnas. Bjaurusis ančiukas nebežinojo, kur dėtis, buvo vis blogiau ir blogiau.         Net broliai ir seserys jo negailėjo:
– Kad tave katinas sugautų, bjaurybe!
Motina irgi kalbėjo:
– Verčiau jau tu eitum kur iš čia!
Tad vieną vakarą ančiukas perskrido per gyvatvorę ir pabėgo. Išvydę jį maži paukšteliai akimirksniu išsilakstė. „Jie išsigando manęs tokio bjauraus“, – ančiukas. Sielvarto ir nuovargio iškankintas, bjaurusis ančiukas naktį praleido pelkėje. Laukinės antys irgi šaipėsi iš jo. Kokia baidyklė. Nejau jis neturįs teisės pasilikti net čia, nendryne?
Ančiukas slapstėsi tris dienas. Du praskrendantys žąsinai užkalbino:
– Klausyk, drauguži, tu toks bjaurus, kad mums patinki. Gal norėtum tapti paukščiu keliauninku?
Buvo medžioklės diena. Pif! Paf!
Ir abu žąsinai krito į nendres negyvi.
– Manau, kad trauksiu į platųjį pasaulį laimės ieškoti! – tarė bjaurusis ančiukas ir iškeliavo.
Rudens lapai plaikstėsi ledinio vėjo sūkuriuose. Vargšas ančiukas tirtėjo iš šalčio. Saulei leidžiantis, virš krūmų pasirodė didelis būrys milžiniškų paukščių ilgais, išriestais kaklais. Tai gulbės iš šaltųjų kraštų skrido į šiltuosius Pietų kraštus. Ančiukui dar neteko regėti tokių puikių, sniego baltumo paukščių. Jie plasnojo galingais plačiais sparnais, skrido aukštai, aukštai. Susižavėjęs bjaurusis ančiukas net ėmė suktis kaip vilkelis, tiesė kaklą į dangų, kad ilgiau galėtų jais gėrėtis. Iš jo gerklės ištrūko keistas ir šaižus klyksmas, net pats išsigando. Ančiukas nežinojo, kaip vadinasi šie nuostabūs paukščiai, bet jis, bjaurusis, juos karštai pamilo, dar nieko nebuvo taip mylėjęs….
Žiema buvo labai atšiauri. Nelaimingasis ančiukas turėjo visą laiką plaukioti, kad nepakliūtų ledo nelaisvėn. Vandens lopinėlis, kuriame jis miegodavo, kas naktį vis labiau siaurėjo. Pagaliau išsekęs ančiukas įšalo į ledą.
Pamatė jį vienas valstietis; klumpe suskalbė ledą ir parnešė paukštį žmonai, ši jį atgaivino. Vaikai norėjo pažaisti, bet ančiuką apėmė baimė. Durys buvo praviros, jis puolė laukan ir krito kaip negyvas į pirmąjį sniegą.
Kokia, liūdna buvo vargšui ančiukui ši žiema! Vieną dieną pro nendres prasiskverbė šilti saulės spinduliai. Atėjo pavasaris.
Ančiukas suplakė sparnais ir, pats labai stebėdamasis, pakilo į orą. Nespėjo nė apsidairyti ir atsidūrė nuostabiame sode. Kvepėjo žydinčios obelys ir alyvos.
Tvenkinyje grakščiai plaukiojo trys baltos gulbės. Ančiukas atpažino didinguosius paukščius, jį apėmė keistas liūdesys.
„Jei aš, toks bjaurus, nuskrisiu prie jų, mane užkapos negyvai.“ Vis dėlto jis prisiartino ir nulenkęs galvą laukė mirties. Ir tada vandenyje pamatė savo atvaizdą. Jis nebebuvo didelis, bjaurus ir pilkas! Jis virto gražuole – gulbe.

Išrenkamos citatos, apibūdinančios pagrindinį veikėją.  Mokiniai suskirstomi grupelėmis. Kiekvienai jų duodama aptarti po skirtingą citatą ir  prašoma sugalvoti kuo daugiau žodžių, kuriais remiantis būtų galima apibūdinti veikėją.

Citatos iš „Bjauriojo ančiuko“ :

1. „Didžiausias kiaušinis vis dar buvo sveikas.“
2. „Pro šalį ėjusi sena antis patarė palikti jį, nes, be abejo, tai esąs kalakutės kiaušinis“.
3. „..viena antis net prišoko ir įžnybo jam į kaklą“
4. „…jis labai gerai plaukė!”
5. “-Kad tave katinas sugautų, bjaurybe!“
6. „Nejaugi jis neturįs teisės pasilikti net čia , nendryne?“
7. „…net ėmė suktis kaip vilkelis…“
8. „Ir tada vandenyje pamatė savo atvaizdą.“

Kai visos grupės sudaro apibūdinimų sąrašus, paprašoma iš kiekvienos jų po narį perskaityti grupei tekusią citatą visai klasei ir pasakyti, kokius bruožus grupė priskiria veikėjui. Atliekant užduotį remiasi schema:





Visų grupių nurodyti bruožai užrašomi lentoje arba kompiuteryje.

Tada pasakoma mokiniams, kad visos citatos – apie tą patį veikėją. Mokiniai raginami dabar bendrais bruožais apibūdinti veikėją. Skaitoma pasaka arba žiūrimas filmukas:
 (http://www.vaikam.eu/bjaurusis-anciukas-senoji-animacija-vaikams). Ir vėl grįžtama prie sudarytų veikėjo apibūdinimų. Mokiniai svarsto, kaip galima papildyti apibūdinimą. Aptariami kiti pasakos veikėjai. Vyksta diskusija „Ar teisingai pasielgė ančiukas, palikdamas namus?“

 

Labiausiai tinkantis ančiuko apibūdinimui citata Ko galėčiau pasimokyti iš šios istorijos? Labiausiai tave sujaudinęs pasakos momentas

Idėjų žemėlapis


 

 6.4. Pokalbis apie sagas
Priemonės – įvairių formų sagos, kompiuteris su Multimedia, lapai su užduotimis, V.Žilinskaitės tekstas „Mįslingas radinys“.

Mokiniai iš krepšelio traukia skirtingų formų, spalvų, dydžių sagas. Ir pasako, kur galėtų jas panaudoti namų puošybai, meno dirbiniui ar pan. Skaitomas V.Žilinskaitės tekstas „Mįslingas radinys“. 

 

    Eidama namo, Vaidonė išvydo ant laiptų keistą daik­čiuką: apskritą, iš vienos pusės įgaubtą kaip lėkštutė, iš kitos pusės išgaubtą kaip sviedinys ir su dviem skylutėm viduryje.
„Kas tai galėtų būti?“ – nusistebėjo mergaitė ir įsidė­jo radinį į kišenę.
Namie ji pasitiesė popieriaus lapą ir nupiešė radinį:

Apačioje išvedžiojo:  

Tai turėjo reikšti, kad surastas gana apskritas, gal įgaubtas, o gal išgaubtas daikčiukas ir kad jis dabar yra aštuntame bute. Lapą su piešiniu Vaidonė pakabino laip­tinėje, po laiškų dėžutėmis.
Po kiek laiko už durų subilsnojo ir įtapeno plastikinis paršiukas.
– Laba diena, – pasisveikino. – Ar nepaklydau? Man sakė, kad čia yra apskritas ir su dviem skylutėm radinys.
–  Taip, – patvirtino mergaitė, – toks radinys yra.
–  Tai mano šnervė, – paaiškino Paršiukas. – Kažin kada ją nudaigojau ir niekaip nebegaliu rasti.
Mergaitė atidarė stalčių ir išėmė radinį.
– Bet, – apniuko Paršiukas, – mano šnervė buvo daug didesnė, geltonesnė ir nepalyginti gražesnė!.. Iš bėdos paimčiau ir šitą.

– Mielai ją atiduočiau, – tarė Vaidonė, – tik kas bus, jei ateis tas, kuris iš tiesų pametė šį daikčiuką?
Ir tikrai: į duris pasibeldė, ir per slenkstį mikliai įžengė alavinis kareivėlis.
–  Valio! – sušuko. – Kaip puiku, kad radot mano skydą – apskritą, gaubtą ir dviejose vietose pervertą priešo!.. Norėčiau kuo greičiau jį atgauti!
–  Prašom, – padavė Paršiukas.
–  Ak, kaip apmaudu! – nusivylė Kareivėlis. – Mano skydas buvo kur kas platesnis, sunkesnis, o skylutės daug mažesnės. Bet ką darysi, imčiau ir tokį.
– Mums negaila, – atsakė Parčiukas, – tik kas bus, jei ateis tikras savininkas?
Vos taip ištarus, už durų sušiureno ir įskrido nematy­tas medinis paukštis.
– Apskritas, išgaubtas, su dviem skylutėmis? -paklausė.
– Taip, taip, – atsakė Vaidonė.
– Jūs radote mano galvos priekį. Esu Pelėda, bet tikrų pelių neėdu.
– Prašom, – padavė jai radinį Kareivėlis.
– Kokia nesėkmė! – suvaitojo pasimatavusi Pelėda. -Ne tas!! Tačiau paimsiu, vis geriau negu nieko.
–  O kas bus, – paklausė Paršiukas, – jeigu… Durys dar plačiau prasivėrė, ir tyliai kaip šešėlis įtykino skudurinis Pajacas.
– Kaukė! – ištiesė rankas ilgomis rankovėmis. – Mano nuostabioji dingusieji kaukė!.. Taip, taip, su dviem skylu­tėm akims ir apskritai pailga… Meldžiu, duokit ją šen!
–  Ogi prašom, – padavė Pelėda.
– Deja, deja, deja, deja! – pravirko Pajacas. – Mano kaukė buvo juoda kaip naktis, mano kaukės skylutės buvo pailgos, be to, mano kaukė turėjo raištelius… Ak, duokit nors tokią, nors ir ne juodą kaip naktį ir be raištelių…
–  Mielai atiduotume… – tarė Paršiukas.
–  …tik ką darysime… – pridūrė Kareivėlis.
–  …jeigu ateis tikrasis… – pasakė Pelėda.
–  …savininkas? – užbaigė Vaidonė.
Visi sužiuro į duris, tačiau šį kartą už jų buvo tylu. Tik s   – bum bum bum bum!
Durys plačiai atsilapojo, įlėkė sviedinys, o iš paskos -Berniukas atsegta striuke.
–  Duokit šen mano sagą! – nekantriai sušuko.
–  Prašom, – ištiesė ją ant rankovės Pajacas.
Berniukas prisidėjo ją prie striukės, kur kybojo nutrū­kęs siūlgalis. Taip, kitos sagos buvo lygiai tokios pačios. Visi, net neregė Pelėda, suprato, kad pagaliau atsirado tikrasis savininkas.
–  Ačiū, – susiprato padėkoti Berniukas ir jau buvo besprunkąs lauk, bet Vaidonė paprašė luktelėti. Atsine­šė adatą, Pajacas įvėrė siūlą, Pelėda jį nukando, Paršiu­kas užrišo mazgą, ir mergaitė ėmė siūti sagą į striukę.
–  Kuo tu vardu? – paklausė Berniuką.
– Šarūnas, – atsakė ir apsidairęs nusistebėjo. – Kodėl visi tokie liūdni?
– Jie, – paaiškino Vaidonė, – yra pametę po apskritą su dviem skylutėm daikčiuką, ir visi tikėjosi, kad aš jį radau.
–  Deja, deja, deja! – vėl užlaužė rankas Pajacas.
             – Štai ir viskas, – tarė mergaitė, nukąsdama siūlą nuo prisiūtos sagos.
Tačiau šį sykį Berniukas niekur neskubėjo. Peržvelgė visus, pavartė sviedinį ir pasiūlė:
– Žinote ką? Eikime pas mano Prosenelę. Ji turi ste­buklingą dėželę, gal joje rasime, ko reikia.
Visas šešetas patraukė paskui Šarūną laiptais aukštyn, kur gyveno Prosenelė.
–  Ką gi, – tarė, juos išklausiusi Prosenelė, – mielai atidarysiu jums savo dėželę, kaipgi kitaip!
Ji pravėrė indaują, ištraukė senovinę metalinę dėžu­tę. Nukėlė dangtį ir pabėrė daugybę sagų. Kokių tik jų nebuvo! Su žvaigždutėmis, herbais, gėlėmis; kaulinių, medinių, žalvarinių, plastikinių, guminių, skudurinių; apskritų, pailgų, keturkampių; gaubtų, paplokščių; mažutėlių kaip aguonos grūdelis ir didžiulių kaip delnas; senoviškų ir dabartinių – kokių tik nori!
– Rinkitės, matuokitės ir sau tinkamas pasiimkite, -tarė Prosenelė.

Paršiukas išsirinko štai tokią:  

Pelėda – va kokią:  

Pajacas – tik tokią:         

Kareivėlis – šitokią:  

Be to, Prosenelė paėmė raištelius ir, pririšusi juos prie sagų, visiems padovanojo po sagą – kaukę.

 

Mokiniai suskirstomi į dvi grupes – kaip suole sėdi po du. Viena grupė rašo, kas tikra, o kita – kas išgalvota.

 

Tikra Išgalvota

Darbai aptariami. Mokiniai individualiai (arba grupėmis) atlieka užduotį. Perskaito teiginius apie šią ištrauką. Stulpelyje, kuris vadinasi Tu, mokiniai pažymi teiginius, su kuriais sutinki, savo nuomonę pagrįsdami. Stulpelyje, kuris vadinasi Vaidonė, pažymi teiginius, kuriems, mokinių nuomone, pritartų autorė.

 

Teiginiai Vaidonė Tu
Šiame pasaulyje su pamestais daiktais visi elgiasi teisingai – grąžina.
Pajaco elgesys buvo tinkamas.
Šarūno prosenelės dėžutė buvo stebuklinga.

Darbai aptariami, padaromos išvados. Prisimenamos sagos, kurias mokiniai turi ant suolo ir pagalvoja garsiai, kaip dabar jas panaudotų.

 

Įdomiausias sagos panaudojimas Ko galėčiau pasimokyti iš šios istorijos? Sunkiausia buvo…

Idėjų žemėlapis

 6.5. Mano augintiniai
Priemonės – kompiuteris su Multimedia, lapai su užduotimis, J.Biliūno apsakymas „Brisiaus galas“

Mokiniai skaito apsakymą J.Biliūno „Brisiaus galas“

    Šaly diendaržio durų, ant didžiulės spalių krūvos, guli senas Brisius – žilas, apžabalęs. Matyti jisai dar mato, bet tik kaip per dūmus, ir savo žmogauslabai dažnai nebepažįsta. Sunki senatvė ir jam: visų užmirštas, apleistas. Patsai gerai jaučia, kad mažai kambe­reikalingas. Bet kiek galėdamas rūpinas dar būti naudingas. Nors nebeprigirdi, o sunkios blakstienos amžinai merkia jo traiškanotas akis, tačiau vaiko nuo savęs snaudulį ir klausos.     Beklausydamas apsnūsta… Ir girdi per miegą: šla­ma netoli, tartum eina kas svetimas… Sunkiai kelias senas Brisius iš guolio ir loja užkimusiu, mieguistu balsu.
– A tu, žabali, ar nenustosi!.. Savo žmogaus nemato, – girdi jisai pažįstamą balsą.
Susigėdęs šiepia bedantį snukį, inkščia gailiai, tartum atsiprašydamas, ir, paspaudęs uodegą, vėl susiriečia guoly…
Jau nebe kartą Brisiu pajautos apgauna, jam gėdą padaro. Dažnai troboj, viduasly gulėdamas, sapnuoja jisai vagį  ar vilką, kuriuos, jaunas būdamas, kadai vijo, ir jam pradeda regėtis, kad tie priešininkai vėl dabar tyko: kelia jisai tada savo seną galvą nuo kojų, ir, tartum ko išsigandęs, netikėtai… suloja: am! am!
Ir netikėtai vagies vietoj girdi tik iš visų pusių iškalbinėjimo balsus:
-A tas žilis! visai iškvaišo.
Nežinodamas, kur dėtis iš gėdos, kelias jisai iš viduaslioir, paspaudęs uodegą, lenda pasuolin.
-Kur velkies? Eik oran! – šaukia ant jo.
Ir Brisius nuliūdęs dūlina pro duris.
Dabar jisai bijo trobon ir beeiti. Verčiau jau ant spaliųgulėti: vis mažiau kitiems po kojom maišytis. Teisybė, troboj labai gera, pastalėj gulėti šilta. Bet kaulų graužti vis tiek jau nebegali, o nuo musių ir tenai sunku senam apsiginti.Ir čionai, jo senatvės pasigailėję, atneša jam kartais  kruopų geldelėj palakti, o ne – tai išalkęs eina pašalėmis tokio maisto ieškotų, į kurį seniau ir žiūrėt nežiūrėjo. Taip skursta senatvėj…
O juk buvo jaunas ir jisai, stiprus ir visų branginamas. Tada apsigint nuo žmonių negalėjo. Su juo vaikai žaidė, jį račiukuos įsikinkė važinėjo: nepyko ant jų Brisius, kad ir kartais visai be reikalo jam skaudžiai suduodavo, – žinojo, kad mažas ir silpnas ir maža dar teišmano. Jį troboj kiekvienas į save šaukė ir duona penėjo, medžiotų su vedės. Ustovas ir varškės jam negailėjo, bet tik nuo jo namo nelėktų, galvijus dabotų. O kiek dar, jau senas būdamas, juokų piemenims pridarydavo! Užmes jie, būdavo ant Brisiaus galvos čerkasėlį ir turi, o vienam pasislėpti liepia, paskui paleidžia Brisiu ieškotų. Ir visados surasdavo, nors tasai už pusvarsčio aukščiausioj eglės viršūnėj būtų pasislėpęs. Susekdavo jo pėdsakus, apuostydavo medį ir, pakėlęs aukštyn snukį, imdavo loti. Neidavo, kolei tasai nenulips. Pamatęs nulipantį, nesitverdavo iš džiaugsmo, šokinėdavo inkšdamas aplinkui ir, sugrįžęs į piemenis, iškišęs liežuvį žiūrėdavo tai į juos, tai į krepšelius: žinojo, kad iš tenai būtinai gaus mėsos kruopelę ar duonos plutelę. Tačiau ir piemenys jį užmiršo…
Guli senas Brisius ant spalių ir sapnuoja. Mato jisai miegą antis, kurias jo šeimininkas šaudo, o jisai iš vandens neša. Ir tiek tų ančių daug, tokios jos riebios! Pramerkia Brisius akis ir saldžiai žiovauja jas atsimindamas. Bet kaipgi jisai stebisi iš tiesų priešais save šeimininką su šaudykle pamatęs. Savo akim nenori tikėti: turbūt ir jį sapnuoja…..
Bet aiškiai girdi, kaip tasai šaukia:
–  Sa, Brisiau, sa! Tai turbūt iš jo, seno, juokias? Kam?
– Sa, Brisiau, sa! – vadina šeimininkas.
Brisius šiepia snukį, tartum norėdamas šyptelėti, bet tik kažin kaip gailiai inkščia…
– Sa, Brisiau, sa!
Jisai nenorom atsikelia nuo spalių ir seka paskum, ne taip kaip pirma – jaunas ir linksmas, betpaspaudęs uodegą ir nuliūdęs, kaip koksai kaltininkas. Šeimininkas eina už klojimo laukan ir atsigręždamas vis šaukia:
– Sa, Brisiau, sa!
Pamiškėj sustoja. Brisius inkščia bailiai ir žiuri į žmogų, tartum klausdamas, kam čionai jį atsivedė. Mato, kaip tasai nusiima nuo pečių šaudyklę, atsitolina nuo jo kelis žingsnius ir pradeda į jį taikinti…
Negali būti?! Brisius netiki. Tai tik pasijuokti iš jo nori. Bet kam taip baisiai iš seno juoktis? Kam? Juk jisai nekaltas… Brisius nori pasigerinti, suvizginti uodegą, bet iš baimės tupiasi ant paskutinių kojų, ir per snukį rieda gailios, karčios ašaros.
Staiga ugnis ir baisus trenksmas, – ir jisai griūva sopulio pervertas. Pramerkęs akis tik spėja pamatyti, kaip nuo jo tekinom bėga žmogus, turėdamas rankoj šaudykle…
Gal ir suprato Brisius, kodėl tasai žmo­gus jį užmušė, tik nebegalėjo suprasti, kodėl tekinom nuo jo pabėgo: juk jisai mirdamas tik kojas no­rėjo jam paskutinį kartą palaižyti…

Pirmą kartą. Jie bando į kūrinį pažvelgti šeimininko, šuns, pasakotojo akimis. Pagal tai mokiniai suskirstomi į tris grupes. Jie įvardina problemas, dalykus, jausmus ar padarinius, susijusius su konkrečia perspektyva. Jos aptariamos ir tuomet mokiniai dar kartą perskaito tekstą ieškodami konkrečių teiginių ar informacijos, kuri būtų svarbi jų perspektyvai. Tuomet mokiniai pildo lapus su schemomis.

Darbai aptariami. Bandoma prieiti vieningos nuomonės apie mūsų elgesį su savo augintiniais. Pildoma lentelė lentoje arba kompiuteryje:

Augintinio Šeimininko
Pareigos Teisės Pareigos Teisės

Mokiniai diskutuoja, išsakydami savo argumentus, apie tai, kaip reikėtų ir kaip galima elgtis su pasenusiais ar sergančiais gyvūnais. Jie dirba poromis arba grupėmis, atskleisdami priešingus klausimo aspektus. Savo argumentus užrašo schemoje:

Kiekviena grupė pristato savo nuomonę, išsakydami argumentus. Ir pateikiamos bendros klasės išvados.

 

Ką naujo sužinojau? Geriausia idėja Jautriausias momentas …

Idėjų žemėlapis


 Refleksija mokytojams

–    Kas pavyko mokiniams, atliekant konkrečią užduotį?
–    Kokie sunkumai kilo?
–    Ką siūlytumėte keisti?

Lentelėje procentais įvertinkite kiekvieną užduotį, kiek ji buvo tinkama gabiems mokiniams ugdyti (pvz.: 100% – tiko puikiai, 50% – vidutiniškai ir t.t.)

 

El.Nr. Užduotys Procentai
1. Skirtingi vaidmenys.
2. Lietuvių rašytojai ir poetai
3. Pasakų veikėjai
4. Pokalbis apie sagas
5. Mano augintiniai

Susisiekite su mumis!

Jei turite Jums rūpimų klausimų, susijusių su svetainėje pateikta informacija ar pačia organizacija, esame pasiruošę į juos atsakyti.

Sending

©2024 Gabiųjų ugdymo centras. Sprendimas: VšĮ „Process Lab“ Solo Systems

Log in with your credentials

or    

Forgot your details?