Pasaulio pažinimo bendroji programa

Šiuolaikinė Bendroji programa atsižvelgia į nuolat besikeičiančius gyvenimo reikalavimus. Mokyklai keliamas uždavinys perorientuoti savo veiklos prioritetus nuo elementaraus žinių perteikimo link siekio padėti vaikui išsiugdyti svarbiausias kiekvienam asmeniui bendrąsias kompetencijas, grįstas įsisąmonintomis žiniomis, įgytais gebėjimais bei vertybinėmis nuostatomis.

Kaip ir kitų dalykų pamokose, taip ir pasaulio pažinimo pamokose mokiniai įgiję kompetencijų gebės įžvelgti mokymosi prasmę dabar ir ateityje, apgalvotai priimti sprendimus, lanksčiai ir kūrybiškai veikti, pasirūpinti savimi ir kitais, saugiai ir atsakingai elgtis aplinkoje. Pasaulio pažinimas – integrali ugdymo sritis, skirta vaiko socialinei bei gamtamokslinei kompetencijai plėtoti, apimanti pilietinio ugdymo, istorijos, geografijos, biologijos, fizikos, chemijos, taip pat žmogaus saugos ir sveikatos dalykus. Visos pasaulio pažinimo sritys integraliai susietos bendru tikslu – vaiko savivokos, pasaulėvokos, pasaulėvaizdžio, taipogi asmens vertybinės orientacijos kūrimu:

Siekiant pasaulio pažinimo tikslų, stengiamasi ne tik pažinti ir suprasti kas, kaip ir kodėl vyksta vaiko artimoje aplinkoje, bet ir įgyti svarbiausių žmogaus gyvenime bendrųjų gebėjimų bei vertybinių nuostatų:

 

Pasaulio pažinimo programos turinio įgyvendinimui mokytojo užduotis ne aiškinti, ne „perteikti“ žinias, ne pademonstruoti, o betarpiškai organizuoti problemos/užduoties sprendimą kartu. Mokytojas – mini spektaklio, kuris kuriamas klasėje ar kurioje nors kitoje aplinkoje, režisierius. Tokios aplinkybės reikalauja iš mokytojo gebėjimo išklausyti visus mokinius, neatmesti nė vieno atsakymo, netgi pasijausti pasisakančiojo pozicijoje, suprasti jo svarstymų logiką, atrasti išeitį iš pastoviai besikeičiančios mokymosi situacijos, analizuoti vaikų siūlymus ir atsakymus, nepastebimai vesti juos prie atsakymo į problemą. Akademinis ginčas, disputas, dialogas – tai nėra greitas ir tiesus kelias į teisingą atsakymą, galimos situacijos, kai vaikai per vieną pamoką neras tiesos. Tokio ilgo ugdymo proceso pateisinimas – tyrinėjimas, ieškojimas.

            Pagrindinė pradinio ugdymo savybė yra integralumas, supančios aplinkos ir pasaulio visuminio vaizdo kūrimas. Gamtamokslinis ugdymas glaudžiai siejamas su socialiniu, technologiniu ir meniniu ugdymu, taip pat su matematika ir kalbomis. Jie vieni kitus papildo arba sudaro vieningą visumą. Ugdymo turinys pradinėse klasėse gali būti organizuojamas ne dalykiniu principu, o integruojant atskirų sričių temas, metodus, realias moksleiviams iškylančias problemas.
Vertinimas per pasaulio pažinimo pamokas.
Siekiant pasaulio pažinimo tikslų – teikiant žinių, ugdyti socialinius bei gamtamokslinius gebėjimus ir asmens verty­bines nuostatas, vertinimas užima itin svarbią vietą ugdymo procese. Kadangi kursas orientuotas ne tiek į žinias, kiek į supratimo ir bendros nuovokos apie pasaulį įgijimą, gyvenimiškos patirties kaupimą, gebėjimų bendrauti, bendradarbiauti, jausti ir suprasti kitą, dalyvauti savo klasės, mokyklos, bendruomenės gyvenime, įgijimą, gebėjimų suvokti gamtinėje bei socialinėje aplinkoje vykstančius reiškinius bei procesus, atlikti nesudėtingus stebėjimus bei bandymus ir t.t. išsiugdymą, vertinimas yra ypatingas: iš kiekybinio jis tampakokybiniu. Tai reiškia, kad svarbu, ne kiek vaikas išmoko ar žino, bet kaip jis ieško atsakymo, mąsto, samprotauja, spren­džia problemas ir t. t. Galiausiai svarbu, ką jis iš tikrųjų yra įgijęs ir kiek geba tuo operuoti, o ne tik – ką įsiminęs ir geba atgaminti. Siekti tokių tikslų įmanoma tikaktyviais, produktyviais metodais.
Pasaulio pažinimo (žinių, gebėjimų, vertybinių nuostatų) vertinimas grindžiamas Bendrosios programose nusakytais vertinimo kriterijais (aprašytais kaip „Pasiekimai“). Vertinant gabaus mokinio pasiekimus reikėtų orientuotis į Bendrosiose programose aprašytu aukštesniuoju lygiu.
Pasaulio pažinimo mokymosi proceso ir rezultatų vertinimas, dirbant aktyviais metodais ir siekiant nužymėtų tikslų, šiuolaikinėje mokykloje yra:
– Vertinimo objektas – mokinio įgyta kompetencija, t.y. gebėjimas ope­ruoti įgytomis žiniomis, panaudoti turimą patirtį, demonstruoti įgytus įgūdžius, mąstyti, spręsti problemas, atlikti paprastus stebėjimus, bandymus, rinkti ir apdoroti reikalingą informaciją, ją fiksuoti ir pristatyti kitiems.
– Vertinimo principas – individualizavimas:  vertiname, ką kiekvienas mokinys jau yra pasiekęs, fiksuojame individualią jo pažangą, lygindami ankstesnius mokinio rezultatus su dabartiniais. Pasaulio pažinimo rezultatai turėtų būti vertinami kiek įmanoma individualizuo­tai. Juk čia daug lemia vaiko prigimtiniai gabumai, aplinka, įgyta socialinė-kultūrinė patirtis, jo interesai, polinkiai ir t.t. Vienų galimybės kaupti patirtį yra didesnės, kitų – menkesnės. Mokytojo uždavinys – nustatyti kiekvieno vaiko galimybes bei „artimiausio vystymosi zoną“ (pagal V. Vygotskį) ir, keliant atitinkamus reikalavimus („kiekvienam – pagal jo išgales“), stebėti ir vertinti kiekvieno vaiko daromą pažangą. Svarbu, kad vaikas dirbtų pagal savo galimybes ir stengtųsi siekti kuo geresnių rezultatų. Mokytojo pareiga – individualizuoti vaikui keliamus reikalavimus, kad jie būtų įveikiami, tačiau ne pernelyg žemi, t. y. skatintų augti kiekvieną, neišskiriant ir gabių mokinių.
– Vertinimo metodikos gali būti įvairios, sudarytos iš mokytojui įprastų ir patogių stebėjimo, vertinimo užduočių, vertinimo procedūrų, rezultatų fiksavimo, moksleivių bei jų tėvų informavimo metodų. Gabiam mokiniui reikėtų labai apdairiai  parinkti vertinimo metodiką, kad ji nepakenktų, nenuteiktų prieš kitus klasės draugus.
– Vertinimo procesas – tikslingas, kryptingas, efektyvus, ekonomiškas. Svarbu, kad vertinimas padėtų gabiam vaikui siekti geresnių mokymosi rezultatų, o taip pat skatintų jo intelekto, emocijų, valios sferų plėto­tę, padėtų socializacijai.
– Vertinimas – savalaikis: mažiems vaikams itin svarbu, kad būtų įvertintas kiekvienas jų atliktas didesnis ar mažesnis darbas. Pagal galimybes tai ir reikėtų daryti: įvertinti kiek­vieną projektinį darbą, pratybų sąsiuvinio ar kitas užduotis. Vertinant itin svarbu atsižvelgti į užduoties atlikimo pobūdį, kokybę: kaip vaikas mąsto, samprotauja, kaip panaudoja savo patirtį, kaip orientuojasi aplinkoje, gyvenimo realybėje. Ypač svarbi turėtų būti vaiko nuomonė, jo pozicija, faktų kritinė analizė. Suprantama, „teisingų“ ar „klaidingų“ atsakymų šiuo atveju nėra – vaikas tiesiog formuluoja savo požiūrį, grįstą turima patirtimi. Tokius atsakymus reikėtų ypač skatinti.
– Atlikto darbo ar pasiekto rezultato įvertinimas (vertinamasis sprendimas, išvada)gali būti nusakomas trumpu apibend­rinimu – replika, komentaru, kuris išsakomas žodžiu arba fiksuojamas: tiesiog pasaulio pažinimo pratybų sąsiuvinyje, arba mokinio pasiekimų knygelėje, arba vertinimo lape, arba mokytojo dienoraštyje ar pan.. Svarbu, kad įrašas, skirtas vaikui,  būtų prasmingas, t. y. informatyvus, nurodantis, kas pavyko, kas ne, kur dar reikia pasistengti ir kaip mokėjimo spragas ištaisyti, o taip pat tikslingas, konstruktyvus. Mokytojams reikėtų paieškoti vertinimo komentarų formuluočių, palai­kančių gabaus vaiko tikėjimą, jog jis gali, geba daugiau, jog jam tereikia pasistengti, padirbėti.
– Vertinimas visada turi būti pozityvus, t.y., skatinti, vesti į priekį, kelti mokymosi motyvaciją.

Gero įvertinimo formulė:
nurodoma,
kas yra gerai+ kas (šį kartą/dar/kol kas)  nepavyko + ką reikia padaryti,
kad rezultatas būtų geresnis.